Ar visa tai iš tiesų reiškia, kad perkame tai, kas geriausia mūsų augintiniams? Specialistai atkreipia dėmesį, kad graži pakuotė, skambūs rinkodaros pažadai, aukšta kaina dar negarantuoja nei produkto kokybės, nei jo naudos gyvūnui. Be to, kartais didžiausia rizika šunims slypi ten, kur šeimininkai jos tikisi mažiausiai.
Geras produktas – nebūtinai brangus
Apie tai, ką iš tiesų verta dėti į šuns ar katės dubenėlį, kokių skanėstų geriau vengti ir kodėl net populiarūs graužalai gali tapti rimta grėsme augintinio sveikatai, pasiteiravome gyvūnų mityba besidominčios specialistės Emilijos Žutautaitės.
– Pirmiausia papasakokite, kodėl apsisprendėte instagrame rodyti žmonėms, kokių šunų skanėstų, graužalų jiems nerekomenduojate pirkti? Ar sutiktumėte su tuo, kad rinkoje yra daug menkaverčių produktų šunims, kurie neduoda naudos gyvūnui?
– Minčių dalytis informacija apie tai, kokius skanėstus ir graužalus šunims verta rinktis, o kokių geriau vengti, sukėlė pačių sekėjų žinutėsai ir klientų klausimų. Šiandien rinkoje – didžiulis pasirinkimas, o reklamų ir skambių rinkodaros teiginių tiek daug, kad tampa sunku suprasti, kas iš tikrųjų naudinga šuniui, o kas tėra gražiai pateiktas pažadas.
Manau, kad šiandien galima pastebėti kelis gana skirtingus šeimininkų tipus. Vieniems šuo yra tiesiog augintinis, kurį reikia pamaitinti, geriausia – su kuo mažesnėmis išlaidomis.
Kiti šuns ieško net kelerius metus, augindami jį atidžiai skaito produktų etiketes, domisi sudėtimi ir nori savo augintiniui parinkti tai, kas geriausia.
Žinoma, didžioji dalis šeimininkų tiesiog nori priimti gerus sprendimus, bet ne visada žino, kaip tai padaryti. Būtent todėl ir noriu dalytis savo žiniomis ir patirtimi – padėti žmonėms atsirinkti, kas iš tiesų verta dėmesio.
Mano žinutė paprasta – geras produktas nebūtinai turi būti brangus, o intensyviai reklamuojamas produktas – nebūtinai naudingas šuns sveikatai. Man svarbu, kad žmonės rinktųsi ne pagal gražią pakuotę ar reklaminius pažadus, o pagal produkto sudėtį, kokybę ir realią naudą jų augintiniui.
Reklaminiai triukai
– Kas išduoda, kad vienokio ar kitokio skanėsto šuniui geriau nepirkti? Į ką atkreipti dėmesį skaitant jų sudėtį?
– Trumpai tariant, pirmiausia vertėtų atkreipti dėmesį į sudėtį. Kai kuriuos dalykus galima pastebėti jau vizualiai, pvz., dažiklius. Šunims tikrai nereikia ryškiai raudonų skanėstų, kad jie būtų jiems patrauklūs.
Svarbu, kad sudėtis būtų kuo aiškesnė ir konkretesnė. Jei produkte yra mėsos, norime matyti aiškiai įvardytas gyvūnų rūšis, o jei augalinių ingredientų – konkrečius grūdus, kruopas ar daržoves. Jeigu etiketėje parašyta tik „60 proc. gyvūninės kilmės produktų“, neaišku, kokios konkrečiai žaliavos panaudotos. Tokiu atveju verčiau rinkčiausi produktą, kurio sudėtis aiškesnė ir skaidresnė.
– Ar užrašai „natūralus“, „premium“ ir „be grūdų“ iš tiesų reiškia, kad produktas geresnis?
– Užrašai „Premium“, „Super Premium“, „Holistic“, „Botanical“ ir panašūs terminai nei sausame maiste, nei skanėstuose savaime nieko nepasako apie tikrąją produkto kokybę. Dažnai tai tik rinkodaros priemonės, o ne kokybės garantija.
Nereikėtų demonizuoti grūdų. Tai gali būti puikus maistinių medžiagų šaltinis, suteikiantis energijos, skaidulų, vitaminų ir mineralų. Svarbiausia vertinti ne vieną atskirą ingredientą, o visą produkto sudėtį, maistinę vertę ir tai, ar jis tinka konkrečiam šuniui.
Dažikliai – nauda ar žala?
– Kokių ingredientų ar priedų skanėstų sudėtyje vertėtų vengti?
– Pirmiausia vengčiau dažiklių – šuniui visiškai nesvarbu, kokios spalvos yra skanėstas, todėl tokie priedai nereikalingi. Atkreipčiau dėmesį, ar yra ir kiek pridėta vitaminų ir mineralų. Jei šuo gauna subalansuotą ėdalą, papildomas jų kiekis skanėstuose dažniausiai nebūtinas, nebent tam yra konkreti priežastis.
Cukrus – dar vienas ingredientas, kurio skanėstuose tikrai nereikia. Jis nesuteikia šuniui jokios būtinos maistinės naudos, todėl verčiau rinktis produktus be pridėtinio cukraus.
Atsargiai vertinčiau kepenų ir inkstų skanėstus. Subproduktai gali būti vertingas maistinių medžiagų šaltinis, tačiau, jų padauginus, ypač jei skanėstai labai koncentruoti, šuniui gali sutrikti virškinimas ir prasidėti viduriavimas.
– Kokių skanėstų vis dėlto rekomenduojate duoti šunims, katėms? Kaip žmogui, neturinčiam veterinarinio išsilavinimo, suprasti, kad parinktas skanėstas bus ir naudingas, ir skanus?
– Rekomenduoju rinktis vieno baltymo skanėstus, kurių sudėtis kuo paprastesnė, o priedų – kuo mažiau. Puikus pasirinkimas yra džiovinti skanėstai, kuriuose aiškiai nurodyta, kokia mėsa ar žuvis naudojama. Žmogui, neturinčiam veterinarinio išsilavinimo, pirmiausia patarčiau skaityti etiketes ir nepasikliauti vien gražiais užrašais ant pakuotės. Kuo aiškesnė sudėtis ir kuo konkrečiau įvardyti ingredientai, tuo lengviau suprasti, ką iš tiesų duodate savo augintiniui. Mano favoritai – „Sana Dog mini“ treniruočių kauliukai ir „Shiboo“ dešros.
Renkantis skanėstus svarbu atsižvelgti ir į augintinio poreikius, jautrumą tam tikriems ingredientams ir skanėstų kiekį bendrame dienos racione.
Ypač atsargiai vertinčiau ragus, jakų sūrį, kanopas ir kitus itin kietus graužalus. Stipriai sukandus tokį daiktą, dantis gali įskilti ar lūžti.
– Kaip jau kalbėjome, kai kurie skanėstai dažnai būna ryškiaspalviai. Ar dažai gali pakenkti gyvūno virškinimui?
– Tikrai gali pasitaikyti, kad ryškiaspalvių skanėstų suėdusio šuns išmatos nusidažo skanėstų spalva. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad sutriko virškinimas ar padaryta žala sveikatai.
Vis dėlto kyla klausimas – kam šuniui reikalingi ryškūs dažikliai skanėstuose?
Jie dažniausiai skirti žmogaus, o ne gyvūno dėmesiui patraukti. Todėl rekomenduoju rinktis natūralios spalvos skanėstus, kurių sudėtis aiški ir kuriuose nėra nereikalingų dažiklių.
Problema gali būti ir dėl chemiškai balintų skanėstų, ypač gyvūnų odos gaminių. Norint išgauti kuo baltesnę, vizualiai patrauklesnę spalvą, žaliavos gali būti papildomai apdorojamos cheminėmis medžiagomis. Todėl rekomenduoju atkreipti dėmesį ne tik į skanėsto spalvą, bet ir į jo apdorojimo būdą. Natūrali spalva ir kuo mažiau papildomo apdorojimo – geras atspirties taškas renkantis skanėstus savo augintiniui. Jei gamintojas nenurodo, kaip produktas apdorotas, verta pasidomėti papildomai.
Svarbu dozuoti
– Kaip parinkti skaniukus mažų veislių ir didelių veislių šunims? Ar turi skirtis sudėtis, ingredientai?
– Pagrindinis skirtumas renkant skanėstus mažų ir didelių veislių šunims yra jų dydis, kietumas ir saugumas, o ne pati sudėtis. Mažų veislių šunims patogiau rinktis mažesnius, lengvai sukramtomus skanėstus, kuriuos paprasta sukramtyti ir nuryti. Didelių veislių šunims galima rinktis didesnius skanėstus, tačiau svarbu, kad jie nebūtų tokie kieti, jog galėtų pažeisti dantis.
– Kiek per dieną galima duoti šuniui skanėstų, kad jų nebūtų per daug? Kartais žmonės skundžiasi, kad šunys taip įpranta prie skanėstų, kad net atsisako savo reguliaraus ėdalo.
– Šuns, kaip ir žmogaus, dienos maisto poreikį vertiname pagal kalorijas, todėl svarbu skaičiuoti ne tik pagrindinį ėdalą, bet ir visus per dieną gaunamus skanėstus. Mano rekomendacija – skanėstai neturėtų sudaryti daugiau nei 20 proc. dienos kalorijų normos.
Vis dėlto tai viršutinė riba, o kasdienėje mityboje geriau, kad didžiąją kalorijų dalį augintinis gautų iš subalansuoto, jo amžiui ir poreikiams pritaikyto ėdalo. Ypač tai svarbu augantiems šuniukams, kuriems reikia tinkamo maistinių medžiagų pusuiausvyros. Jeigu norite dažniau palepinti augintinį arba dalyvaujate dresūros ir sporto treniruotėse, siūlyčiau rinktis įprastą sausą ėdalą kaip atlygį arba mažo kaloringumo skanėstus. Taip galėsite dažniau apdovanoti šunį, kad jis negautų perteklinių kalorijų.
Pamėgtos prekės nerekomenduoja
– Dažnai prie kasų parduotuvėse būna sausgyslinių kaulų. Tai itin populiarus graužalas šunims, tačiau, jei teisingai supratau, Jūs jų nerekomenduojate. Kodėl?
– Taip, šiuos graužalus vertinčiau atsargiai. Sausgysliniai kaulai dažnai atrodo kaip puikus pasirinkimas, nes šunys juos mėgsta ir gali ilgai graužti, tačiau svarbu įvertinti keletą dalykų.
Pirmiausia – kietumą ir galimą žalą dantims. Kai kurie stipriai išdžiovinti graužalai gali būti labai kieti, todėl intensyviai graužiant kyla dantų lūžių rizika. Svarbu atsižvelgti į šuns dydį, amžių ir kramtymo įpročius.
Antra, virškinimo toleravimą. Priklausomai nuo produkto sudėties ir apdorojimo, kai kuriems šunims tokie graužalai gali sukelti virškinimo sutrikimų. Be to, atskilusių gabalų šuo gali praryti, o tai kelia užspringimo ar virškinimo trakto užsikimšimo riziką.
Trečia, svarbi produkto kilmė ir apdorojimo būdas. Rinkdamiesi graužalus turėtume žinoti, iš kokios žaliavos jie pagaminti ir kaip apdoroti, o ne vertinti vien pagal patrauklią pakuotę.
Svarbiausia – ne tai, kiek ilgai šuo graužia, o ar graužalas saugus jo dantims ir ar nekelia užspringimo rizikos.
– Kodėl šunims apskritai reikia graužti? Ar tai tik pramoga, ar svarbi jų elgsenos ir gerovės dalis?
– Graužimas šunims tikrai nėra vien pramoga – tai natūralus elgesys ir svarbi jų gerovės dalis. Grauždami šunys patenkina natūralų poreikį, gauna protinės veiklos ir gali lengviau atsipalaiduoti. Graužimas gali padėti sumažinti nuobodulį, suteikti užsiėmimą ir nukreipti šunį nuo nepageidaujamo elgesio, pvz., baldų ar batų graužimo. Šuniukams tai ypač aktualu dantų kaitos laikotarpiu, kai norisi ką nors kramtyti.
Vis dėlto svarbu suprasti, kad šuniui reikia galimybės graužti, bet ne bet kokio graužalo. Renkantis būtina atsižvelgti į šuns dydį, amžių, kramtymo stiprumą ir dantų būklę. Per kieti graužalai gali pažeisti dantis, o atskilę ar praryti gabalai – sukelti kitų pavojų, todėl rekomenduoju šuniui reguliariai pasiūlyti saugių, jo poreikiams pritaikytų graužimo priemonių.
Dantų valymo neatstoja
– Ar graužalai padeda valyti dantis, ar tai labiau rinkodaros teiginys? Kokie produktai turi įrodytą poveikį dantų apnašoms ir akmenims neatsirasti?
– Joks graužalas nepakeis dantų valymo dantų šepetėliu. Graužiant mechaninė trintis veikia tik tam tikrus dantų paviršius, o likusieji gali likti beveik nevalomi. Šuo turi dantų ne tik burnos gale, bet ir priekyje, todėl vien graužimo nepakanka visai burnos ertmei prižiūrėti. Jeigu norime veiksmingai rūpintis šuns dantimis, pirmiausia rekomenduočiau reguliariai valyti dantis šepetėliu ir gyvūnams skirta dantų pasta. Tai vienas svarbiausių būdų apnašų kaupimuisi reguliuoti.
Svarbu atskirti du dalykus: apnašas galima kontroliuoti kasdien prižiūrint dantis, o jau susiformavusių dantų akmenų paprastai nepavyksta pašalinti vien graužimu ar dantų valymu namuose. Tam gali prireikti profesionalios veterinarinės burnos higienos. Taigi, graužalus rinkčiausi pirmiausia dėl šuns elgsenos poreikių, o dantims prižiūrėti rinkčiausi reguliarų valymą.
– Ar natūralūs graužalai, pvz., džiovintos ausys, sausgyslės, odos gaminiai ar ragai, iš tiesų geresni už pramoniniu būdu pagamintus?
– Manau, kad visur yra niuansų, todėl vienareikšmiškai teigti, kad natūralūs graužalai visada geresni už pramoniniu būdu pagamintus, negalima. Natūralūs graužalai dažnai pasižymi paprastesne sudėtimi – juose gali būti tik viena žaliava, pvz., džiovinta ausis ar sausgyslė. Tačiau natūralumas savaime dar nereiškia, kad produktas yra saugus ar tinka kiekvienam šuniui.
Pvz., trachėjos gali būti gana riebios, todėl jų reikėtų duoti saikingai, ypač šunims, kuriems reikia kontroliuoti riebalų suvartojimą ar kurie jautriai reaguoja į riebų maistą. Ragai – dar vienas pavyzdys. Nors jie populiarūs, nes galima ilgai graužti, dažnai būna pernelyg kieti. Intensyviai kramtydami tokį graužalą šunys galima pažeisti ar net suskaldyti dantį. Todėl jų nerekomenduočiau rinktis kaip įprasto graužalo.
Pramoniniu būdu pagaminti produktai taip pat gali būti tinkami, jeigu jų sudėtis aiški, o dydis, tekstūra ir kietumas atitinka šuns poreikius. Renkantis graužalą svarbiausia vertinti ne tai, ar jis natūralus, o jo sudėtį, riebumą, kietumą, apdorojimo būdą ir saugumą konkrečiam šuniui. Geriau rinktis tinkamą produktą ir duoti jį saikingai, o ne pasikliauti vien užrašu „natūralus“.
Saugokite dantis
– Kokie didžiausi kietų graužalų pavojai augintiniams?
– Kaip kalbėjome, kietas graužalas gali įskelti ar net nulaužti šuniui dantį. Tai viena didžiausių rizikų, apie kurią šeimininkai ne visada susimąsto. Šuo gali labai mėgti graužti, tačiau jo dantys neatsparūs bet kokiai apkrovai.
Ypač atsargiai vertinčiau ragus, jakų sūrį, kanopas ir kitus itin kietus graužalus. Stipriai sukandus tokį daiktą, dantis gali įskilti ar lūžti. Kartais pažeidimas pasiekia danties pulpą – vidinę dalį, kurioje yra nervai ir kraujagyslės. Tokiu atveju gali prireikti sudėtingesnio veterinarinio gydymo.
Kita rizika – užspringimas ir virškinimo trakto pažeidimai. Kai graužalas suskyla arba šuo atkanda ir praryja didelį gabalą, jis gali įstrigti gerklėje ar virškinimo trakte.
Kaip suprasti, ar graužalas per kietas? Vienas praktiškas orientyras – jei jo negalite bent šiek tiek įspausti nagu, jis gali būti per kietas šuns dantims. Tai nėra garantuotas saugumo testas, tačiau padeda atpažinti dalį rizikingų gaminių. Graužalas turi suteikti galimybę saugiai kramtyti, o ne tapti dantų tvirtumo išbandymu. Rinkitės šuniui tinkamo dydžio, ne per kietą gaminį ir visada prižiūrėkite, kaip jis graužia.
Pavojai virškinimui
– Kaip suprantu, netinkamai parinkti skanėstai, graužalai gali sukelti šunims ar katėms virškinimo trakto sutrikimų?
– Tikrai taip. Netinkamai parinkti skanėstai ir graužalai gali sukelti tiek šunims, tiek katėms virškinimo trakto sutrikimų. Viena dažniausių problemų – per daug skanėstų. Jei augintinis gauna daug papildomo maisto, ypač riebių skanėstų, jis gali pradėti viduriuoti, vemti ar atsirasti kitų virškinimo sutrikimų.
Kai kuriems gyvūnams net ir nedaug tam tikro ingrediento gali netikti dėl individualaus jautrumo. Atsargiai reikėtų rinktis ir riebius graužalus, pvz., trachėjų, kepenų ar inkstų skanėstus. Jų padauginus gali sutrikti virškinimas, o labai riebus maistas jautriems šunims gali padidinti ir pankreatito riziką.
Kita problema – graužalų gabalai. Jei šuo ar katė praryja didelį, sunkiai virškinamą gabalą, jis gali įstrigti virškinimo trakte ir sukelti nepraeinamumą. Tai jau gyvybei pavojinga būklė, kai reikia skubiai kreiptis į veterinarą. Todėl rekomenduoju rinktis aiškios sudėties, augintiniui tinkamus skanėstus, naujus produktus pradėti duoti mažais kiekiais ir stebėti organizmo reakciją. Skanėstai turėtų papildyti pagrindinį racioną, o ne tapti didele jo dalimi.
– Ar šunims ir katėms galima duoti tų pačių skanėstų, ar jų poreikiai iš esmės skiriasi?
– Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad šunims ir katėms galima duoti tų pačių skanėstų, jų mitybos poreikiai iš tiesų skiriasi. Katės yra visiškos mėsėdės, todėl jų mityboje ypač svarbūs gyvūninės kilmės baltymai ir specifinės maistinės medžiagos, pvz., taurinas.
Šunys yra lankstesni – jų organizmas gali pasisavinti maistinių medžiagų iš įvairesnių šaltinių. Kai kurie paprastos sudėties, džiovintos mėsos skanėstai gali tikti abiejų rūšių gyvūnams, tačiau būtina įvertinti jų sudėtį, dydį, tekstūrą ir kaloringumą. Šunims skirti dideli ar kieti graužalai katėms gali būti visiškai netinkami dėl jų dydžio ir kietumo. Svarbu atkreipti dėmesį į priedus: skanėstuose neturėtų būti svogūnų, česnakų ar kitų gyvūnams netinkamų ingredientų.
Produktai, kuriuose yra daug druskos, prieskonių ar kitų nereikalingų priedų, nėra geras pasirinkimas nei šunims, nei katėms. Mano rekomendacija – jei norite skanėstų abiejų rūšių augintiniams, rinkitės paprastos sudėties, aiškiai paženklintus produktus, tinkamus konkrečiai gyvūnų rūšiai. Kasdienei mitybai ir toliau naudokite kiekvieno augintinio poreikius atitinkantį subalansuotą pašarą.
Naujausi komentarai