Vasara perkopė pusiaują, mes gyvename atostogų ritmu ir naujo derliaus laukimu. Šių metų pirmoji vasaros pusė buvo ilga, marga, kontrastinga – regėjome ir šilumos, ir vėsos. Tiesa, visi sutariame dėl vieno dalyko – trūko ir dabar trūksta drėgmės, kurios nesugebėjo pasiūlyti net ką tik iškritę lietūs.
Žemė sausa, kai kur jau neįprastai perdžiūvusi ir suskeldėjusi, tad jai atsigauti reikia daugiau laiko ir lietaus. Kaip gali išdžiūti žemė, geriausiai žino Suvalkijos ūkininkai, nes jų javai pagelto nespėję subrandinti grūdų, dirva suskeldėjo.
O aš Trakų rajone prie vieno miškų ežerėlio stebėjau nepaprastą vaizdą – dumblėtas ežerokšnis išdžiūvo visiškai. Ant jo dugno dumble gulėjo lūgnės, tiesa, dar gyvos, šaknimis pasiekiančios drėgmę. Ežerokšnį maitindavo mažo upeliuko tėkmė, kuri jau senokai išseko. Taigi dabar reikia laukti tik lietaus, o tiek vandens, nuo kurio atgimtų upeliai ir išdžiūvę vandens telkiniai, gali rastis ne anksčiau kaip rudenį.
Gyvename vėsiąją vasarą. Nuo vasario vidurio trukęs skubėjimas sustojo. Maža to, kai kas, mūsų supratimu, netgi vėluoja. Taip gamta stabdo įsismarkavusius savo vaikus – apsaugo juos nuo klaidų. Gamtoje klaidos gali kainuoti labai daug, tad jų geriau nedaryti. Daug geriau darbuotis iš lėto, įsiklausant į gamtą.
Štai ir dabar, jau po liepos vidurio, o dar žydi mažalapės mūsų vietinės liepos. Kai prablykšta giedra, jose gaudžia daugybė bičių. Liepos dalijasi savo turtu su visais. Beje, ne tik nektaru. Jei nespėjote iki šiol prisirinkti liepžiedžių, tą galite padaryti dabar. O bitės šiemet tikrojo liepų medaus prineš nedaug. Tiesiog kažkas nesutapo – orai, žydėjimas, pačių bitučių režimas.
Kai kas mano, kad karštis ir svilinanti saulė bitėms labai tinka, tačiau per įvežtinių nemažalapių liepų žydėjimą svilinusi saulė kaip tik trukdė rinkti nektarą. Dabar dar geltonuoja mažalapės liepos, jose dūzgia bitės, bet ar jos suspės daug nuveikti tarp lietaus ir giedros – nežinia.
Gandrų lizduose sparnus mankština jau visai dideli jaunikliai. Jų dienos gimtuose namuose suskaičiuotos. Ankstyvųjų vadų gandriukai po svaitės turėtų palikti lizdus, kiti augs dar iki rugpjūčio.
Ši gandrų vasara dar ne visai žinoma, kol kas negalime pasakyti apie perėjimo sėkmę. Tačiau žinoma viena – šiemet buvo kaip niekada daug neperinčių gandrų, kurie baltavo visur. Jie turėtų išskristi pirmieji, po jų – šeimos su jaunikliais. Tačiau gandrai bus su mumis ilgai, iki rugpjūčio galo.
Naujausi komentarai