Darbe pavargusią slaugytoją namuose slaugo jos augintiniai

Ne tik fizinis darbas

Pasakodama apie savo darbo kasdienybę, Jovita siūlo įsivaizduoti visiškai bejėgį žmogų, nevaldantį savo kūno. Jai reikia ligonį pakelti, nuprausti, sutvarkyti, paversti ant kito šono. Mat, dauguma palaikomojo gydymo pacientų turi visišką fizinę negalią. Tik mažoji jų dalis gali savimi pasirūpinti.

Anot slaugytojos, paliatyvi slauga yra gana plati sąvoka: ji apima ne tik dvasinę, psichologinę žmogaus gerovę, bet ir medicininę priežiūrą. Todėl su tais, kurie bendrauja, sesutės mielai leidžiasi į kalbas – šnekučiuojasi, juokauja, stengiasi pakelti nuotaiką.

"Bet, iš esmės, didžioji ligoniukų dalis yra nebyli. Tu pats turi suprasti, kas jiems tuo metu negerai: ką skauda, ar patogiai guli. Turi tai pamatyti iš paciento mimikos, jo veido išraiškos", – atskleidžia savo darbo specifiką J.Bašinskienė.

Sunkiausia jai – atsisveikinti su ilgamečiu ligoniu, kuris pamažu tampa savu. Slaugytojos neslepia, kad prie vienų ligonių jos prisiriša labiau, prie kitų – mažiau, bet abejingos svetimam skausmui nelieka niekada. Todėl išėjimo anapilin faktas joms kartais būna toks pats skausmingas, kaip ir ligonio artimiesiems.

"Mes bendraujame ne tik su ligoniais, bet ir su jų artimaisiais. Bandome juos kaip įmanoma labiau nuraminti ir įtikinti, kad jų mylimieji yra saugiose rankose. Mano vyras, kai grįžtu namo, jau nebeleidžia man kalbėti apie darbą. Puikiai suprantu, kad tokiu atveju ir pati nepailsiu, ir namiškius užkraunu savo rūpesčiais", – dalijasi J.Bašinskienė.

Draugiškai: mama su dukra Vanesa ir mylima keturkojų svita. Svečiuose – vyresniosios dukros Karolinos kalytė Runa, Jovitos prancūzų buldogė Naida, juodoji katytė Micė ir baltoji – Pūkė.

Sunkumai negąsdina

Nors rinkdamasi slaugytojos kelią J.Bašinskienė neįsivaizdavo, koks tai nelengvas darbas, sunkumai jos negąsdina. "Apie medicinos sesers darbą aš svajojau nuo septintos klasės. Bet, jei nebūtų pavykę ja tapti, turėjau ir antrą variantą: labai norėjau būti policininke", – juokiasi laiminga moteris, kuriai pavyko įgyventinti paauglystės svajonę.

Iš artimiausių giminaičių niekas iki Jovitos nebuvo pasirinkęs nei slaugytojo, nei mediko kelio. "O paskui jau prasidėjo: ir dukterėčia, ir vyresnioji dukra Karolina nuėjo mano pramintu taku", – aiškina K.Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės darbuotoja. Beje, jau metai laiko, kaip ten pat dirba ir jos 23-ejų metų dukra Karolina.

Kitai dukrai Vanesai – penkiolika. Kol kas jos medicina nedomina – mergaitė dega noru būti policininke. Bet jei į policijos mokyklą įstoti nepavyks, gal pamąstys ir apie akušerijos studijas. Apie šios srities gydytojus mergaitė neseniai matė labai įdomų filmą ir susižavėjo jų darbu.

Paklausta, ar jau išmoko neparsinešti darbo problemų į namus, Jovita atvirauja, kad sunkiai. "Dažnai neištveriu. Tas istorijas, kurios labai mane sujaudina, visada sužino ir namiškiai", – prisipažįsta ji.

Su kolegėmis prie kavos puodelio slaugytoja taip pat kalbasi ne apie vyrą ar vaikus, bet apie profesinius reikalus. Dalijasi patirtimi.

Užtai grįžtančios iš budėjimo į namus Jovitos laukia ne tik vyras su jaunėle Vanesa, bet ir smagi augintinių kompanija – prancūzų buldogė Naida, dvi katės, papūgėlė nimfa, žuvytės ir afrikinis ežiukas.

Afrikinis ežiukas – Jovitos užgaida. "Gaila, kad turi lindėti narvelyje, nes buldogė Naida ir katės palydi jį plėšrūniškais žvilgsniais", – aiškina ji.

Grįžus namo – savi ritualai

Anot Jovitos, vos peržengusi namų slenkstį ji turi būtinai pasisveikinti su prancūziuke Naida. Jei rankos užimtos pirkinių krepšiais ir įprasto dėmesio Naida nesulaukia – įsižeidžia. Atėjusi į svetainę, kur mėgsta vakaroti visa šeima, ji atsuka šeimininkei nugarą ir akivaizdžiai rodo nusivylimą.

Tada moteris bando taisyti padėtį ir visaip meiliai šnekinti nuskriaustąją, o buldogė nesileidžia į kalbas. Turi praeiti laiko, kol augintinės širdelė atlėgsta ir atleidžia Jovitai už kasdienių tradicijų laužymą.

Išsyk po Naidos slaugytoją pasitinka dvi katės. Viena užsimiegojusi išlenda iš vieno kambario, kita – iš kito. Jos lekia į virtuvę, kad grįžusi šeimininkė duotų joms maisto.

"Kad jūs žinotumėte, kokie skirtingi tų kačių charakteriai! Viena vakarienės laukia ramiai, o kita puola isteriškai mėtyti dubenėlius, tarškinti indais, tarsi skubintų", – atlaidžiai šypsosi jų maitintoja, besikelianti anksčiausiai iš visų šeimos narių. Jos pareiga paruošti visiems augintiniams pusryčius, o grįžus po darbo – vakarienę.

Nors daugiausia reikalavimų gyvūnai kelia savo pagrindinei šeiminininkei, bet gražiai sutaria ir su kitais Bašinskų šeimos nariais.

"Visi mūsų augintiniai yra gana ramaus būdo, išskyrus vieną – katę Pūkę. Jei užmirštu grįžusi po darbo įberti jai į dubenėlį maisto, gali letena nustumti net mano kavos puodelį", – atvirauja moteris.

Visi mūsų augintiniai yra gana ramaus būdo, išskyrus vieną – katę Pūkę. Jei užmirštu grįžusi po darbo įberti jai į dubenėlį maisto, gali letena nustumti net mano kavos puodelį.

Draugės juokais siūlo Jovitai nebepirkti stiklinių indų, o vietoje jų naudoti vienkartinius: juk vis tiek smarkioji Pūkė ims ir sudaužys.

"Šiaip ji gerutė, – gina savo mylimą augintinę Jovita. – Ir šunytę palaižo, ir prie mūsų visų meilinasi, bet jei tik neduodi valgyti tada, kada ji nori, – viskas. Katė tarsi pasiunta", – juokais nuleidžia Pūkės kaprizus šeiminininkė.

Įžeidžiosios katės

Iš pradžių Bašinskų šeima turėjo persų veislės katę. Jai nugaišus, Jovita prisiekė, kad daugiau kačių jos namuose nebus. "Labai sunkiai išėjo ta mūsų persiškoji. Taip gaila jos buvo", – prisipažįsta ji.

Bet vieną vakarą grįžusi iš darbo namo moteris pamatė katės guolį, šalia kurio padėtas kraikas, maistelio dubenėlis.

"Supratau, kad ir vėl turime namuose augintinį. Pasirodo, vyras su dukra, man nežinant, nuvažiavo į prieglaudą ir parsivežė iš ten vieną baikščią katytę. Pavadinome ją Mice. Visą laiką, kol vyresnioji dukra Karolina gyveno drauge su mumis, Micė buvo jos numylėtinė, – aiškina Jovita, – todėl, kai dukra ištekėjo ir apsigyveno kartu su vyru (jis irgi turėjo dvi kates, tad trečios jau būtų buvę per daug), ši ne juokais ant jos supyko."

Dabar, kai tik Karolina ateina į svečius, Micė ją ignoruoja. Nesileidžia imama ant rankų.

Kitokio charakterio yra antroji Jovitos katė Pūkė, parsinešta iš gatvės. Kadaise slaugytoja rado ją nušiurusią prie namų ir nuvežė į kaimą pas mamą. Deja, išdykėlė ten prikrėtė tiek visokių eibių, kad neapsikentusi Jovitos mama ėmė prašyti dukros paimti ją atgal.

Paklausta, ką tokio negero darydavo jos katė, J.Bašinskienė vardija: "Tarkime, mano mama kur nors eina, o Pūkė bemat griūva jai po kojomis taip, kad ši susipainiojusi vos neapvirsta. Kitąsyk mama važiuoja dviračiu, o toji kniaukdama lekia jai iš paskos ir pasiklysta. Įsprukusi į garažą jame viską išmėto. Išėjusi pagastroliuoti po kaimą – nebegrįžta. Tenka kabinti skelbimus ir jos ieškoti. Žodžiu, vieną dieną mama tiesiog nebeapsikentė ir atidavė išdykėlę mums", – baigia ilgą Pūkės išdaigų sąrašą J.Bašinskienė.

Visiems užtenka vietos

Didžiuliame, 350 litrų talpos, akvariume Jovita augina žuvytes. Jos, pasak moters, irgi visų namiškių labai mylimi ir protingi sutvėrimai. Priėjus kuriam nors prie stiklo, augintinės visada priplaukia, tarsi sveikinasi. Katės taip pat mielai bendrautų su jomis artimiau. Laimei, sunkus akvariumo dangtis neleidžia to padaryti.

Sykį Jovitos draugai, važiuodami per sodus, netikėtai pamatė papūgą, patupdytą į labai mažą narvelį. Pagailėję paukščio, paprašė ją parduoti. Taip išgelbėta vargšelė atsirado Bašinskų namuose.

Iš pradžių Pūkė bandė reikšti į Pablą (tokį vardą gavo papūga) savo teises, bet dabar, kai tik katė mėgina prie jo kabinėtis (braukti letenėle per narvelio grotas, erzinti jį), Pablas nelieka skolingas – išsyk kerta. Arba taip garsiai paleidžia kakarynę, kad iš karto jo gelbėti atbėga namiškiai.

Supratinga: iš pradžių buvusi labai nedrąsi, draugų gelbėta papūgėlė nimfa jau moka pati apsiginti nuo katinų išdaigų.

Dar viena Bašinskų augintinė – afrikinė ežiukė – pačios Jovitos užgaida. Moteris sakosi labai norėjusi šios naktinės gyventojos. Dienomis ji dažniausiai miega. Slaugytoja išmoko atsargiai paimti ją ant rankų: tada ežytė neduria, nuleidžia spyglius. Labai mėgsta, kai šeiminininkė jai pakaso pakaklę. Išsigąsta tik staigių judesių – tada ginasi aštriais spygliukais. Jovita gailisi, kad negali jos paleisti po kambarius laisvai vaikštinėti – katės, buldogė išsyk ima žiūrėti į ją kaip į grobį.

"Nė sykio to nebandžiau: bijau, kad Naida jos nesužalotų", – sako gyvūnų mylėtoja, kuriai ne kartą teko pasitelkti ir profesines žinias slaugant savo gyvūnus.

Kai Naidai buvo padaryta operacija ir per visą pilvą atsirado siūlė, sukabinta metalinėmis kabėmis, teko ją steriliai laikyti ir nuolat valyti, kad nesupūliuotų.

Buldogė Naida – vyro užgaida

"Naidutės norėjo mano vyras: jis irgi labai myli gyvūnus. Bet labiau jam patinka juos man įtaisyti, nei paskui jais rūpintis", – šmaikštauja namų zoologijos sodo viršininkė.

Naidą Bašinskai pirko iš draugų pažįstamų. Dabar jai devyneri. Ar sulaukusi gražios senatvės kalytė neturi sveikatos problemų? "Šį tą dabar jau imu pastebėti, – pasakoja. – Kai keliasi iš miegų, pašlubuoja. Ir knarkti pradėjo... Tik įsivaizduokite: iš vienos pusės knarkia vyras, o iš kitos – Naida. Tenka iš pradžių vieno, o paskui kito naktį prašyti, kad apsiverstų ant kito šono ir liautųsi", – juokiasi moteris.

Bet knarkimas draugystei netrukdo. Jovita vadina Naidą pačiu mieliausiu ir draugiškiausiu šuniuku pasaulyje. Be to, dar ir protingiausiu. Anot jos, Naidutė tokia protinga, kad kartais rodosi, kad ji supranta žmonių kalbą.

"Sykį pasijuokėme su dukra, kad Naida tupi labai gražiai lūpą atmetusi, tai ši susigėdo ir nebendravo su mumis tol, kol neišaiškinome atsiprašinėdamos, kad mudvi tik juokavome", – kvatoja kalytės šeimininkė.

Jei Vanesai liūdna, buldogė išsyk žino, kaip ją nuraminti. Laižo mergaitei kojas, glaustosi aplinkui. Bet, jei šalia jos pabando įsitaisyti viena iš kačių, – viskas! Ateina ir nustumia jas.

Katės nėra tokios pavydžios, bet įtakos zonomis namuose taip pat pasiskirsčiusios. Išdykėlė Pūkė gyvena J.Bašinskienės miegamajame, o Micė miega dukros Vanesos kamaryje. Ir jei Micė sugalvoja užsukti pas Jovitą į svečius (arba atvirkščiai) – tai katės viena kitą be mažiausio sąžinės graužimo iš svetimos teritorijos tiesiog išveja.

Jei šeimininkai laukia svečių ir padengia šventinį stalą, aplink jį kaip bitės prie medaus ima suktis katės. Tuomet savo buką trigrašį įkiša ir Naida. Neva saugo vaišes, o iš tiesų tik ir žiūri, ką čia nugvelbus. Laimei, trumpos kojelės neleidžia pasiekti stalo, tad neduoda šeimininkauti ir miauklėms.

Turi devynis gyvenimus

Dažnai sakoma, kad katės turi devynis gyvenimus. Galima suprasti, yra labai gyvybingos. Tuo Jovitai teko savo akimis įsitikinti. Abi jos katės buvo iššokusios iš penkto aukšto, kuriame gyvena Bašinskai.

Pūkę moteris džiaugiasi radusi tą pačią dieną – gyvą ir sveiką, o štai Micės dar teko ilgokai ieškoti. Gera žinia, kad nuo to karto murklės jau pačios labai saugosi ir prie atvirų langų, balkonų nė iš tolo nelenda.

"Galiu tik spėlioti, kaip tai nutiko. Gal bandė skristi paskui kokią varną, o gal koks skersvėjis pastūmėjo", – spėlioja slaugytoja, kuriai gyvūnai padeda po darbų atsipalaiduoti. O jei yra per daug pavargusi ir nori pabūti viena, uždaro miegamojo duris, kad nesugužėtų visa gauja.

J.Bašinskienė labai laukia šaltų žiemos vakarų, kada su savo mylimais augintiniais svetainėje visi žiūri televizorių. "Tada sukrentame visi trys ant lovos. Katės įsitaiso viename kampe, Naidutė – per vidurį. Kiekvienas turi savo vietą. Augintiniai mums tikrai netrukdo", – aiškina ji.

Vasarą, atsotogų metu, Bašinskai prašo draugų arba vyresnėlės dukros pagalbos – kad pašertų kates, žuvytes, ežiuką, palesintų papūgėlę, pavedžiotų prancūzų buldogę. Tačiau jie nevadina savęs dideliais keliautojais. Sako, kad užtenka ir kelių dienų atsipūsti.

Meilė: nors žuvytės nebylios ir nemoka reikšti savo jausmų, J.Bašinskienė sako jas mylinti lygiai taip pat, kaip ir kitus savo šeimos augintinius.

Paklausta, kokį dar gyvūną norėtų auginti, Jovita susimąsto. Jai labai patinka feisbuke pastebėti dekoratyviniai paršiukai, kurių auginti trijų kambarių bute tikrai nesiryžtų.

"Turiu dar sveiko proto", – šmaikštauja gyvūnų mylėtoja, pridurianti, kad jos vyresnėlė Karolina svajoja apie ožkytę. Jei turėtų nuosavą namą, didžiulį kiemą, abi turbūt augintų viską, kas tik įmanoma.

"Nebūtų net kur kojos dėti, jei būtų tokia gausybė gyvūnų", – juokiasi mama, siūliusi dukrai įgyti veterinarės profesiją. Vis tik Karolina nusprendė sekti mamos pėdomis – būti slaugytoja, o meilę gyvūnams perteikti tarnyste – pagalba / darbu gyvūnų prieglaudose. Prieš vestuves jaunieji prašė svečių nepirkti jiems gėlių, o vietoje jų geriau atnešti maisto gyvūnams, kurį vėliau nuvežė į vienus keturkojų globos namus.