Tačiau ar katė iš tiesų gali laisvai vaikščioti, kur tik panorėjusi? Į teisininkę Raimondą Joskaudienę besikreipiantys žmonės norėjo išsiaiškinti, ką apie tai sako Lietuvos įstatymai. Atsakymas gali nustebinti ne vieną katės šeimininką.
Nėra laisvas gyvūnas
Vis dar gajus įsitikinimas, kad katė – laisvas gyvūnas, kuriam netaikomos tokios pačios taisyklės kaip šunims. Katės maitinamos prie namų, daugiabučių, kur jos vėliau dauginasi, kai kam kliūva ir tai, kad jos teršia viešąsias erdves.
Pasak teisininkės, Lietuvos teisė kačių neišskiria kaip mažiau reguliuojamų, – joms galioja aiškios taisyklės, kurių nesilaikymas gali lemti tiek administracinę, tiek civilinę atsakomybę.
„Pagal Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymą, savininkas privalo užtikrinti gyvūno priežiūrą. Katė, kuri klaidžioja už savininko valdos ribų be kontrolės, laikoma bepriežiūriu gyvūnu. Tai – ne natūralus elgesys, o savininko pareigų nevykdymas“, – tikina R. Joskaudienė.
Ji akcentuoja, kad įstatymas nereikalauja, jog katė visada būtų vedama su pavadėliu. Tačiau reikalauja kontrolės ir priežiūros. Vadinasi, savininkas turi užtikrinti, kad katė nekels grėsmės nei aplinkai, nei žmonėms.
Ar tampa kenkėju?
Teisininkė toliau dėsto, kad Gyvūnų laikymo taisyklės (tiek nacionalinės, tiek savivaldybių) nustato esminį principą:
· gyvūnai negali būti paliekami be priežiūros viešosiose vietose;
· jei gyvūnas priteršia, savininkas privalo nedelsdamas sutvarkyti;
· vaikų žaidimų aikštelėse draudžiama vedžioti gyvūnus.
„Tai taikoma ne tik šunims. Katė, kuri reguliariai vaikšto po kaimynų sklypus ar vaikų aikšteles ir ten teršia, sukuria teisinį pažeidimą, už kurį taikoma atsakomybė“, – pabrėžia R. Joskaudienė.
Buvo žmonių, kurie teiravosi, ar tokia katė gali būti laikoma kenkėja. Teisininkė atvira – ne. „Teisiškai „kenkėjai“ yra sąvoka, vartojama specifiniuose sektoriuose – visuomenės sveikatos, higienos ar maisto saugos srityse. Ji paprastai apima graužikus, vabzdžius ar tam tikrus laukinius gyvūnus.
Todėl tokios katės „naikinimas“ kaip kenkėjo būtų neteisėtas ir galėtų užtraukti atsakomybę už žiaurų elgesį su gyvūnais“, – atkreipia dėmesį specialistė.
Išimtis, apie kurią mažai kalba
Anot teisininkės, medžioklės taisyklės aiškiai numato, kad benamiai šunys ir katės nėra medžiojamieji gyvūnai, bet medžioklės plotų naudotojai turi teisę juos medžioklės plotuose gaudyti.
„Miesto ir gyvenviečių kontekste savavališkas nuodijimas ar kitoks žiaurus susidorojimas iš tiesų būtų neteisėtas, juolab kad aprašas draudžia gyvūnams pasiekiamose vietose dėti nuodus“, – teigia R. Joskaudienė.
Gali gauti baudą
Ekspertė primena, kad Administracinių nusižengimų kodeksas numato atsakomybę už gyvūnų laikymo reikalavimų pažeidimus.
Civilinis kodeksas nustato dar griežtesnę taisyklę – savininkas atsako už gyvūno padarytą žalą net ir tada, kai gyvūnas pabėga.
Teismų praktika (nors dažniau šunų kontekste) patvirtina: savininkas turi numatyti riziką, o nekontroliuojamas gyvūnas yra savininko atsakomybė.
Taikomos skirtingos atsakomybės priemonės, priklausomai nuo pažeidimo pobūdžio.
Pirma, gyvūno kontrolės ir laikymo pažeidimai (ANK 346 straipsnis). R. Joskaudienės teigimu, tai atvejai, kai problema yra pats gyvūno laikymas ar jo nekontroliavimas.
Pvz., katė paliekama be priežiūros ir klaidžioja, gyvūnas kelia grėsmę žmonėms ar kitiems gyvūnams, nesilaikoma gyvūnų laikymo reikalavimų.
„Tokiais atvejais taikomas ANK 346 straipsnis – už gyvūnų gerovės ir apsaugos reikalavimų pažeidimą. Jeigu dėl tokio pažeidimo atsiranda žala (pvz., sugadinamas turtas ar sužalojamas žmogus), atsakomybė griežtėja“, – priduria ji.
Antra, teršimas ir viešosios tvarkos pažeidimai, tiksliau – ANK 366 straipsnis. Tai atvejai, kai problema yra ne pats gyvūnas, o tai, kad nesutvarkoma aplinka. Pvz., katė priteršė viešoje vietoje ar kaimyno sklype, o savininkas nesutvarkė, gyvūnas vedžiojamas draudžiamoje vietoje (pvz., vaikų žaidimų aikštelėje), pažeidžiamos savivaldybės švaros ir tvarkymo taisyklės.
„Tokiais atvejais dažniausiai taikomas ANK 366 straipsnis – už tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimus“, – paaiškina R. Joskaudienė.
Benamės katės
Nacionaliniu lygiu turime bendras taisykles dėl priežiūros, teršalų surinkimo, vakcinacijos, tinkamų laikymo sąlygų, bešeimininkių kačių šėrimo vietų ir bešeimininkių kačių populiacijos kontrolės metodų (TNR).
Savivaldybės savo taisyklėmis detalizuoja konkrečias vedimo, nešimo ar šėrimo tvarkas.
Daug kam kyla klausimas, kaip elgtis su benamėmis katėmis, gyvenančiomis šalia daugiaubučių.
R. Joskaudienė akcentuoja, kad jos nėra kenkėjos, todėl griežtai draudžiama šiuos gyvūnėlius nuodyti ar kitaip naikinti. Teisininkė sako, kad jų kontrolė vykdoma per savivaldybės sistemą.
„Ar jos gali būti maitinamos? Pagal savivaldybių praktiką ir teisės aktus bešeimininkės katės gali būti šeriamos, tačiau šėrimas turi vykti savivaldybės nustatytose vietose. Taip pat negalima teršti, palikti maisto likučių, kurti antisanitarinių židinių. Jeigu bobutės šeria bet kur (pvz., prie laiptinės, vaikų aikštelėje), tai jau gali būti švaros ir tvarkos taisyklių pažeidimas (ANK 366)“, – galiojančią tvarką aiškina R. Joskaudienė.
Teisininkė sako, kad, jei benamės katės sparčiai dauginasi ir dėl to kaimynystėje kyla nepatogumų, pirmiausia derėtų kreiptis į savivaldybę arba seniūniją. Kreipimesi būtina nurodyti konkrečią vietą, problemos pobūdį (veisiasi, teršia, triukšmas, higiena), pageidavimą taikyti TNR programą.
„Savivaldybė privalo pasirūpinti kačių sugavimu, sterilizacija, grąžinimu arba perdavimu globai“, – galiojančią tvarką aiškina R. Joskaudienė.
Naujausi komentarai