Padėkite tai į tolimos apokalipsės aplanką. Nauji skaičiavimai rodo, kad Žemės kontinentinė pluta, formuojanti žemę, ant kurios gyvename, plonėja. Jei plonėjimo tempas nesikeis, žemynai gali panirti į jūrą per porą milijardų metų.

Žinoma, yra aktualesnių nerimą keliančių dalykų. Jūros lygis kyla įkandin temperatūros ir anglies dvideginio, ir retsykiais prazvimbia asteroidai.

Bet jei išgyvensime visa tai, lėtas žemynų plokštėjimas gali pabaigti mums pažįstamą pasaulį. Žemynų plutai eroduojant, žemė pradings vandenyne – net be klimato sukelto jūros lygio kilimo.

Jau yra filmų, kaip kraštutiniu atveju tai galėtų atrodyti, juokauja tyrimui vadovavęs Bruno Dhuime iš Bristolio universiteto, JK. „Turiu omeny Waterworld.“

Parašyta akmenyje

Atkurdama kontinentinės plutos istoriją, B. Dhuime'o komanda apibendrino 13 000 uolų pavyzdžių iš viso pasaulio matavimus. Jie išsiaiškino, kad uolose iš Andų ir Centrinės Amerikos – kur formuojasi kontinentinė pluta – silicio kiekis ir santykinės rubidžio ir stroncio izotopų koncentracijos yra susijusios su plutos, iš kurios paimti pavyzdžiai, storiu.

Remiantis šia sąsaja, galima įvertinti plutos storį skirtingais laikotarpiais. . Dhuime'o komanda tai ir atliko, įvertindama kontinentų kilimą ir leidimąsi per visą Žemės istoriją.

Dabar žemynai vidutiniškai yra  apie 35 kilometrų storio, plūduriuojantys šalia 7 km storio tankesnės vandenynų plutos, esančios žemiau.

Bet maždaug prieš 3 milijardus metų, Dhuime'o nuomone, kontinentai buvo lieknesni. Dėl mažesnio tūrio jų plūdrumas buvo mažesnis, o tai reiškia, kad jie negalėjo pakilti aukščiau jūros lygio.

Žemėje prasidėjus plokščių tektoniniam judėjimui, kontinentai kitus 2 mlrd metų praleido, didėdami, kai plokštėms susiduriant, pluta buvo keliama aukšyn. Kontinentinė pluta storiausia buvo maždaug prieš milijardą metų – maždaug tuo metu didžiausi Žemės kontinentai susiliejo, sudarydami superkontinentą Rodiniją.

To įvykio iškelti kalnai nuo tada ỹra, ir šio nuostolio naujai besiformuojanti pluta nespėja kompensuoti.

„Jeigu tai tęsis kitus 2 mlrd metų, pluta vėl pasieks būseną kai okeanai panirę po vandeniu,“ – sako . Dhuime'as.

Pakilimas ir kritimas

Ar labai dėl to reikėtų jaudintis? B. Dhuime'as sako, kad jo duomenys apie kontinentų storumo rekordą yra netiesioginė išvada iš izotopų koncentracijų duomenų.

„Čia veikia daug prielaidų ir modelių,“ sako Clarkas Johnsonas iš Wisconsin-Madison universiteto. Pavyzdžiui, sako jis, kad kontinentai ilgainiui suplonėtų, erozija turėtų aplenkti ir magmą, prisitvirtinančią prie plutos pagrindo– ne tik plutos storėjimą dėl plokščių susiliejimo, kaip svarstė . Dhuime komanda.

Teoriją šiek tiek remia prielaida, kad kontinentinė pluta per pastaruosius kelis šimtus milijonų metų susitraukė, besiremianti subdukcijos zonų stebėjimais, kur dvi plokštės susiduria ir viena slenka po kita.

Pirmasis gyvybės Žemėje suklestėjimas įvyko maždaug tuo pat metu, kaip ir pirmasis kontinentinės plutos pakilimas, kai sekliose jūrose galėjo gyventi dumbliai, maždaug prieš 2,5 mlrd metų. Pagal Dhuime'o modelį, sausuma tik padėjo lįsti iš vandens ir dabar galbūt palengva grįžta.

Ar tai bus galutinė apokalipsė? Jei pluta pranyks, o mes kaip nors sugebėsime išgyventi naujame vandenų pasaulyje, mums vis vien teks susidurti su Saulės išsiplėtimu per 5 mlrd metų ar panašai, kuris prarys planetą. Nereikėtų pamiršti ruoštis ir visatos šiluminei mirčiai.