– Kokiems Lietuvos paukščiams ir dėl kokių priežasčių gresia didžiausias pavojus išnykti?

– Visoje Europoje per pastaruosius 40 metų sunyko 59 proc. agrarinio kraštovaizdžio paukščių. Įsivaizduokime – pusė paukščių tiesiog ėmė ir dingo. Ir tai įvyko dėl vis didesnio žemės ūkio intensyvinimo, nesaikingo pesticidų naudojimo, melioracijos. Pievose ir krūmynuose gyvenusiems paukščiams neliko buveinių ir maisto šaltinio – vabzdžių. Gamtininkai neatsitiktinai šiuo metu plytinčius rapsų ir kukurūzų masyvus vadina ekologinėmis dykumomis. Juk lygiai taip pat kaip Sacharos smėlynuose, paukščiai negali gyventi ir tokiuose laukuose. Gyvajai gamtai tokie laukai – tragedija.

Lietuvoje dėl to nyksta pempės, kuolingos, paprastieji griciukai, raudonkojai tulikai ir daug kitų rūšių. Pas mus atvykę ir pempę pamatę užsieniečiai šokinėja iš džiaugsmo, nes Belgijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje šių paukščių jau beveik neliko. Ten baigia išnykti ir vieversiai, pieviniai kalviukai, geltonosios startos, kurapkos, kurie pas mus, laimė, dar peri.

Vakarų Europa, suvokdama problemos mastą, jau rūpinasi savo sparnuočiais – jų apsaugai skiria vis didesnį finansavimą, keičia ūkininkavimo taisykles. Belieka apgailestauti, kad Lietuva gerokai nuo to atsilieka.

Gamtininkai neatsitiktinai šiuo metu plytinčius rapsų ir kukurūzų masyvus vadina ekologinėmis dykumomis.

– Ar, keičiantis klimatui, sulauksime naujų paukščių rūšių? Vilniuje, atrodo, jau pastebėta papūgų?

– Mažiausiai dvi poros triukšmingų Kramerio papūgų iš tiesų sostinėje jau gyvena, tikėtina, kad greitai ir perės. Reikėtų žinoti, kad natūraliai Europoje jos anksčiau negyveno, o buvo įvežtos viduramžiais. Vėliau pamažu išplito ir pritapo. Bet yra paukščių rūšių, kurios natūraliai plinta keičiantis klimatui. Vos prieš dešimtmetį savo arealą praplėtė ir Lietuvoje pasirodė iš pietų atskridę bitininkai. Tai labai puošnūs ir nuostabiai čiulbantys paukščiai. Jų kolonija šiuo metu įsikūrusi Šakių rajone.

Kai prieš 40 metų ornitologams pavykdavo pamatyti baltąjį garnį, tai būdavo sensacija. Dabar jų jau yra kelios perinčios kolonijos ir gana daug matome praskrendančių migracijos metu. Paukščiai apskritai yra labai geras klimato kaitos indikatorius, nes jiems sparnai leidžia labai greitai pakeisti gyvenamąją teritoriją.

Natūralioje gamtoje visi paukščiai yra vienodai svarbūs ir reikalingi. Pavojingos tik invazinės rūšys, kurias atveža ir išplatina neatsakingai besielgiantys žmonės. Taip, pavyzdžiui, Europoje ėmė plisti kanadinės berniklės – didelės žąsys, užimančios vietinių paukščių teritorijas.

– Esate įkūręs vienintelę įmonę Lietuvoje, kurios veiklos sritis – paukščių stebėjimas.

– Veikla įmonėje "Ornitostogos" – tik nedidelė mano veiklos dalis tarp įvairių gamtosauginių, mokslinių ir projektinių darbų. Rengti pirmąsias ekskursijas gamtoje, kurios padėtų žmonėms geriau pažinti Lietuvos sparnuočių pasaulį, pradėjau beveik prieš dešimtmetį, kai bičiuliai paprašė pabūti gidu grupei į Lietuvą atvykusių šveicarų. Ši patirtis patiko ir man, ir tikriausiai tiems užsieniečiams paukščių stebėtojams, nes klientų ratas ėmė sparčiai plėstis. Sulaukiau prašymų pabūti gidu grupėms iš Belgijos, Nyderlandų, Šveicarijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės ir pačios Lietuvos. Tad galiausiai kilo mintis šią veiklą struktūrizuoti ir įsteigti bendrovę "Ornitostogos", kitaip tariant, "ornitologinės atostogos".

Mano tikslas – ne tik organizuoti turus patyrusiems paukščių stebėtojams, bet ir edukuoti Lietuvos vaikus ir visuomenę.

Gido darbas "Ornitostogose" yra sezoninis, nes paukščiai gamtoje stebimi vos keturis mėnesius per metus – pavasarį ir rudenį. Tačiau labai daug laiko užima pasirengimas, nes, pirmiausia, pats turi sužinoti, kur paukščiai gyvena ar telkiasi migracijų metu ir sumodeliuoti tokią taktiką, kaip juos parodyti žmonėms nesutrikdant pačių sparnuočių ramybės.

Kartais pavyksta apie savaitę trunkančio turo metu stebėtojams parodyti iki 200 skirtingų paukščių rūšių. Tiesa, tam reikia nepatingėti kasdien atsikelti 5 val. ryto ir išlikti budriems iki vidurnakčio.

Ekskursijų metu lankomės Nemuno deltoje, Kuršių nerijoje, Biržų rajone, Dzūkijoje ir Aukštaitijoje.

– Kiek paukščių rūšių galima pamatyti Lietuvoje ir kokias jų aptikti sunkiausia?

– Priskaičiuojama 400 skirtingų paukščių rūšių. Apie 160 jų pas mus neperi, o tik praskrenda migruodamos arba atsitiktinai užklysta iš Azijos, Afrikos ar Pietų Europos. Pastarieji atvejai tik pavieniai ir juos lemia ne stebėtojo žinios, o sėkmė. Tarkime, Sibire gyvenančias ir rudens vėjų atblokštas mėlynuodeges Lietuvoje yra pavykę užfiksuoti tik šešis kartus.

Dažnai manoma, kad tarp vietinių paukščių didžiausi slapukai yra kurtiniai. Tačiau iš tiesų jie yra sėslūs paukščiai, visą gyvenimą gyvenantys toje pačioje teritorijoje. Ir nors kurtinių tepriskaičiuojama 300–400, juos pamatyti įmanoma. Suprantama, aplinkosaugininkai stengiasi, kad šių paukščių gyvenamosios vietos netaptų viešai žinomos bet kam.

Pas mus yra ir kur kas retesnių paukščių nei kurtiniai. Pavyzdžiui, Lietuvoje labai retos yra mažosios tošinukės – niekuo neišsiskiriantys rusvi paukščiukai. Jų priskaičiuojame tik apie dešimt perinčių porų.