Dakaras – „Rasų globos“ gyventojas. Į prieglaudą jis pateko prieš daugiau nei pusę metų. Tiesa, sugauti jį pavyko ne iš pirmo karto – šuo vis pabėgdavo.
„Dakaras buvo pastebėtas klaidžiojantis Šalčininkų rajone, visiškai aklas, vienas. Turbūt ta istorija ir yra įstrigusi, todėl, kad vis tiek aklam šuniui, nematančiam sunku išgyventi“, – pasakojo VšĮ „Rasų globa“ savanorė Diana.
Jam beveik dešimt metų. Sugautas šuo nerodė didelės agresijos, nors ir pasitikėjimo žmogumi trūko – lojo ir urzgė.
Deja, dėl Dakaro aklumo ir garbaus amžiaus jo niekas nenori priglausti.
„Mes kažkaip įsivaizduojame, kad jis pas mus kaip ir užsiliks. Tai kol kas bandome jam suteikti saugų prieglobstį, bandome parodyti, kad žmogus nebūtinai reiškia pavojų“, – teigė Diana.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
Šiuo metu prieglaudoje – apie 100 globotinių: maždaug 80 kačių ir 20 šunų.
„Vieni būna rasti, kaip Dakaras, klaidžiojantys gatvėse, kiti atvažiuoja sužaloti, sumušti arba tiesiog nereikalingi šeimininkams“, – pasakojo Diana.
Prieglaudos savanoriai sako, kad dažnai žmonės nesuvokia, kokia atsakomybė yra auginti gyvūną. Dėl to dauguma jų ir atsiduria gatvėse. O juos radę kiti žmonės dažnai nežino, kaip elgtis.
„Didžioji dauguma ir nori padėti, bet nežino, nuo ko reikia visa tai pradėti“, – aiškino Diana.
Paklausti, kur kreiptųsi gatvėje radę gyvūną, gyventojai pateikė skirtingus atsakymus.
„Nežinau net, nežinau“, – sakė praeivė.
„112. Prašyčiau, kad duotų kokį adresą, kur šunelį kas galėtų paimti“, – svarstė moteris.
„Bandyčiau susisiekti su kokia veterinarijos klinika, paklausti, ar kažkas yra. Aišku, reikia padėti, o gal jis sužeistas“, – kalbėjo kita moteris.
„Į gyvūnų prieglaudą“, – atsakė vyras.
„Į gyvūnų prieglaudą. Tikiu, kad suteiktų veterinarines paslaugas ir vėliau pavyktų rasti rūpestingą šeimininką“, – paaiškino praeivė.
Sąmyšis – ir tarp institucijų.
„Ir institucijos tarpusavyje – jaučiasi, kad trūksta tokio bendradarbiavimo, kas gi yra už ką 100 procentų atsakingas. Nes labai dažnai sako: „Na, tai reikia skambinti tam.“ Pasiskambini tam: „Na, tai kreipkitės ten“, – pasakojo Seimo Pirmininko pavaduotoja Jūratė Zailskienė.
Dėl to net Seime tariamasi, kaip suvienodinti visų savivaldybių sistemas. Mat radus beglobį gyvūną pirmiausia reikia kreiptis į savivaldybę.
Tačiau savivaldybės atkreipia dėmesį, kad trūksta pinigų įkurti tokias organizacijas kaip Vilniuje veikianti „Grinda“.
Įstaiga turi telefono numerį, kuriuo paskambinus visada galima gauti atsakymą ir pagalbą.
„Savivaldybės iš tikrųjų turėtų būti kontroliuojamos lygiai taip pat, kaip joms sekasi užtikrinti gyvūnų gerovę“, – teigė Jurbarko savivaldybės tarybos narė Inga Molevaitė.
Apie žmones, nežinančius, kur kreiptis, kalba ir Bendrasis pagalbos centras. Sako, kad jo darbuotojai turi ieškoti telefono numerių ir nukreipti gyventojus kitur.
„Bendrasis pagalbos telefonas 112 iš senų laikų daug kam įstrigęs ir žmonės įsivaizduoja, kad bendrasis pagalbos numeris yra bendras visiems gyvenimo atvejams“, – aiškino Bendrojo pagalbos centro vadovas Liutauras Šinkūnas.
Taip pat siūloma, kad už gyvūnų gerovės pažeidimus surinktos baudos būtų naudojamos gyvūnų gerovei gerinti.
Žadama, kad prieglaudos gaus daugiau finansavimo.
„Tai reiškia, kad jie turi ir spręsti problemą, ir iš kažkur gauti finansavimą. Prieglaudos neturėtų būti sistemos finansuotojai, jos turėtų būti tam, kad padėtų“, – kalbėjo I. Molevaitė.
Daug gyvūnų vis dar nėra paženklinti. Kiti, nors ir paženklinti, tačiau jų duomenys įrašyti sename registre. Tad tokius gyvūnus reikėtų perregistruoti.
„Didžiajai daliai žmonių iki šiol atrodo, kad tai tik formalumas“, – teigė Diana.
Nepaženklintam gyvūnui sunkiau grįžti namo. Tokiais atvejais jo nuotraukas tenka skelbti internete, šeimininkų ieškoti per socialinius tinklus.
O radus gyvūną ant kelio, reikia skambinti Kelių priežiūros valdymo centro numeriu 1801. Savo ruožtu centro atstovai žada spartinti reagavimą į tokius iškvietimus.
Naujausi komentarai