Alytiškis Dalius pakeliui prie ežero.

„Paprasčiausiai pasižiūrėt“, – teigė Dalius.

Atvyksta dažnai pailsėti ir pasikrauti. Kur atostogų vyks šiemet renkasi tarp užsienio ir Lietuvos. Žino, kur tikrai nevyks.

„Pajūris? Ačiū. Lietuviškas – tikrai ne. Ten nieko gero. Lietuvoje ir taip yra daug gražių vietų“, – įsitikinęs pašnekovas.

Pajūriui ne, bet dzūkams galbūt savos jūros pakanka. Dusios ežerą jie pakrikštiję Dzūkų jūra.

„Nesitikėkit pamatyti Palangos. Sakiau, jūra, bet nesakiau Palanga. Turime vandenį, turime bangas, turime smėlį“, – sakė Metelių Regioninio parko lankytojų centro administratorius Artūras Pečkys.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Turi ir tai, ko Palanga neturi.

„Čia yra Metelių regioninis parkas. Kuo tai išsiskiria – gamta išskirtinė, gyvena tokios geležinės varlės. Kaip dzūkai vadina – baliniai vėžliai. Juos kartais galima sutikti pas mus. Tokiose vietose kaip aplink Dusios ežerą. Jie ten ir veisiasi“, – pasakojo Lazdijų turizmo informacinio centro turizmo plėtros vadovas Mantas Velukonis.

„Prieš penkiolika metų galvojome, kad turime tik apie 400 suaugusių vėžlių. Tada ėjo dešimties metų laikotarpis, kai mes kartu su zoologijos sodu juos ėmėme į nelaisvę ir paauginome aštuonis mėnesius. Dar paleidome apie tūkstantį, dalį jų suvalgė. Bendroje sumoje galvojame, kad apie tūkstantį jau turime. Ne visiems vėžliukams pavyksta išgyventi. Jie turi priešų gamtoje. Juos kaip mažus varliukus gali suryti gandrai, gervės“, – apie balinių vėžlių skaičių kalbėjo A. Pečkys.

Entuziastai gali nusivilti – vėžlio taip lengvai nesutiksi. Labiau už ežerus jie mėgsta pelkes. O gidai tikslių buveinių vietų neišduoda.

„Didelė populiacija yra Seirijų apylinkėse, Veisiejų apylinkių laukuose, kažkur link Merkinės. Bet konkrečiai tų vietų nepasakoja. Jie mėgsta vienatvę, žmogus reikalingas tik tam, kad prižiūrėtų jų gyvenamąsias teritorijas. Karvės, kad žolę nuėstų ir būtų vietų, kur dėti kiaušinius. Lankytojų baliniai vėžliai nemėgsta“, – sakė A. Pečkys.

Per mūsų kraštą eina Camino Lituano kelias ir nežinau, kodėl žmonės sako, kad čia yra gražiausia maršruto dalis. Gal dėl to, kad paskutinis taškas čia yra kai jau jie baigia savo žygį. Vaizdingiausia, kad ji kertasi per ežerus ir t. t.“, – pasakojo M. Velukonis.

Vietiniai turizmo atstovai sako, kad darbuose nusikalę ir atostogų išsiilgę lietuviai vis dažniau renkasi ne vien tik pajūrį, bet ir mažiau žinomas turistines vietas. Ieško, ką gali pasiūlyti regionai, – edukacijų ar žygių.

„Nori kokybiškiau pajausti, ką gi gali duoti gamta“, – sakė M. Velukonis.

Paprastas žygis kartais gali būti nebeįdomus, tad kartais tenka organizuoti žygius, kuriuose gausu kliūčių, užrišamos akys.

„Esame pojūčių take, bandome pajausti mišką visa esybe“, – kalbėjo žurnalistė Aušra Šiaulytė.

Anot organizatorių, užblokavus vieną juslę, aktyvinasi kitos – labiau girdime, labiau užuodžiame. Vedantis naviguoja ir pasako, kur eiti, ir kaip aukštai kelti kojas.

„Pasilenk, prisitūpk ir tada einam. Einam, prisitūpiam. O, galim išsitiesti. Valio“, – kliūtį padėjo merginai įveikti A. Šiaulytė.

O nuo geležinių varlių pasitinkant, gidai nuveda iki tikrų. Atvykėliams leidžiama įbristi į pelkę ir dar labiau patirti gamtą.

„Kadangi mes esam tokia stotelė – iš vakarų važiuojant iš Lenkijos į Lietuvą, tai dažnai pas mus užsuka lenkų, vokiečių turistų autobusai. Gali pastebėti, kad prasidėjus tokiai geopolitinei situacijai – karui Ukrainoje, turistų sumažėjo. Galėčiau teigti, kad dažnai vokiečiai ir kiti žmonės iš tolėliau galvoja, kad šita zona – mūsų kraštas yra nesaugus. Mes stengiamės, komunikuojam ir visiems sakom, kad esame saugiausia šalis žemėje. Turistų srautai atsigauna, bet, anot vietinių, daugiausiai atvyksta savo krašto dar iki galo nepažinę lietuviai, – apie turizmo aktualijas pasakojo M. Velukonis. – Čia yra rojus vabaliukams“, – pasidžiaugė.