Į šiuos sąrašus įtrauktus gyvūnus draudžiama parduoti, perkelti, įsivežti ar kitaip platinti. Apskritai, prieš įsigyjant laukinį gyvūną, reikėtų gerai pasvarstyti, ar bus galimybių juo rūpintis, skirti laiko jo priežiūrai, taip pat būtina pasidomėti jo natūraliais instinktais. Lietuviški ir lotyniški rūšių pavadinimai kartais keičiasi, todėl prieš įsigyjant augintinį vertėtų pasitikslinti, ar jis nėra įtrauktas į minėtuosius invazinių rūšių sąrašus.

Kiekviena invazinė gyvūnų rūšis, kaip sakė Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Laura Janulaitienė, neigiamai veikia biologinę įvairovę ir įvairias ūkio sritis. Antai sibirinis burundukas – gražus, judrus, protingas, mažesnis už voverę gyvūnas, bet nėra toks mielas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Šis voverinių šeimos graužikas, paplitęs spygliuočių miškuose nuo Rytų Europos lygumos iki Tolimųjų Rytų, Europoje yra introdukuotas arba pabėgęs iš nelaisvės ir populiacijas suformavęs Prancūzijoje, Italijoje, Belgijoje, Šveicarijoje ir kitose šalyse.

Įsikūrus burundukams naujose teritorijose, mažėja maisto vietinėms gyvūnų rūšims – paprastosioms voverėms, rudiesiems pelėnams ir kitiems graužikams. Yra duomenų, kad jie medžioja žemai perinčius smulkius paukščius, nuo jų kenčia pasėliai ir miestų želdiniai. Šie gyvūnai kelia grėsmę ir žmonių sveikatai, nes dėl savo judrumo gali plačiai platinti Laimos ligos sukėlėjus, kuriuos perneša erkės.

2008 metais Paryžiuje buvo uždrausta pardavinėti paprastuosius burundukus kaip augintinius, nes pabėgę iš nelaisvės šie graužikai plačiai išplito aplinkiniuose miškuose, todėl padidėjo grėsmė užsikrėsti Laimo liga.