Lietuvoje žalia ir graži gegužė. Jei visada galėtume valdyti savo nuotaikas ir iš anksto nevertintume mums nepatinkančių pavasario pusių, ko gero, mums būtų paprasčiau ir geriau. Žinoma, tik mums, nes pavasaris ir gegužė gyvena darnų, laimingą savo gyvenimą.

Tokios laimės viršūne tapo lakštingalos, kurios Vilniaus Panerių karklynuose pliauškė jau gegužės 2-ąją, o kitur Lietuvoje – gal dar anksčiau. Dar negrįžo čiurliai, nematyti nardančių langinių ir urvinių kregždžių, aukštybėje sukančių čiurlių, tačiau neilgai teks jų laukti, nes ir pavasariui liko ne tiek daug laiko. Pavasaris nei skuba, nei vėluoja. Pražydus ievoms ir vešliai žydint tulpėms, sulaukėme šalnų.

Sakytum, jos tyko žydinčių sodų, kurie po šalnos, ypač – stiprios, sidabruojančios, gali likti be vaisių.

Pavasario šalnos – mūsų gamtos dalis. Jomis stebėtis neturėtume, tačiau, laukiant šalnos, visada suklūstame ir pasimetame, nes nežinome, ką reikia daryti. Iš tikro tik nuo silpnos šalnos galima apsaugoti sodus, nakties pradžioje žydinčius vaismedžius purškiant drėgmės rūku. Kai kas siūlo kūrenti laužus, skleisti dūmus, tačiau be oro taršos ši priemonė vargu ar duos ką apčiuopiamo. Kasmet su nerimu laukiame šalnų, o po to jas ir jų pasekmes pamirštame. Jei to nebūtų, soduose sodintume ne lepias, mūsų klimatui atsparias įvežtines veisles, bet vietines, išpuoselėtas laiko ir šalnų.

Gamtoje toks pasirinkimas yra suprantamas. Daugelis tikrųjų mūsų gamtos senbuvių augalų į šalnas reaguoja visai paprastai. Jei paryčiui žemės paviršiuje keleto laipsnių šaltukas sukausto juos ledo sluoksneliu, augalai atsigauna, pakilus saulei. Tiesa, kartais po stiprios šalnos tiesioginiai saulės spinduliai gali būti pražūtingi, ypač – šviežiai išsprogusiems lapeliams.

Kartais ir mes padarome klaidą, bandydami paskubinti šalnos sustingdytų augalų gelbėjimą. Tam naudojamas šiltas vanduo ir atvėrimas saulės spinduliams, taigi dalykai, kurių reikėtų vengti. Geriausia leisti šarmai ir ledeliui ištirpti patiems palaipsniui, nepakeičiant temperatūros pačiuose augalų lapuose. Staigiai atšildant audinius, jie žūsta, ir lapas nustoja gyvavęs. Kas įvyksta, kai šalna pakanda laukinių augalų lapus? Apmirę lapai ilgainiui nudžiūsta, o jų vietoje iš miegančių pumpurų pradeda augti nauji lapeliai. Taigi augalas išliko, jis žalias, gal tik žiedų bus mažiau, o vasarą – vaisių.

Gyvūnams šalnos jokios grėsmės nekelia, jos sutinkamos labai paprastai: kam per šalta, slepiasi po lapais, kiti gyvena įprastus savo gyvenimus. Taigi pavasarį turime su visais jam būdingais reiškiniais. Branginkime jį tokį, vertinkime ir džiaukimės.