Jau daugiau nei pusė pasaulio gyventojų gyvena miestuose ir šis skaičius vis auga, todėl nenuostabu, jog žmonės darosi vis labiau atskirti nuo gamtos. Mėsą perkame prekybos centruose: specialiai apdorota ir suvyniota į plastiką ji mažai beprimena gyvulius, iš kurių buvo pagaminta. Vaisiai ir daržovės yra bekvapiai, apipurkšti nežinia kuo ir dažnai nukeliavę daugiau kilometrų negu mes patys. Miestuose trūksta žaliųjų erdvių arba jos nepritaikytos miestiečių reikmėms. Kur tai veda?

Ryškiausi vaikystės patyrimai - iš gamtos

Visuomenės susidomėjimas aplinkosaugos problemomis yra mažiausias per pastaruosius 20 metų, nepaisant nenuginčijamų klimato kaitos ir spartaus biologinės įvairovės nykimo įrodymų. Kol politikai ir aktyvistai bando susitarti kokių reikia imtis veiksmų, mūsų dėmesio ypač reikalauja patys jauniausi visuomenės nariai. Vaikai vis rečiau išeina žaisti į lauką, o ten juos dažniausiai pasitinka tik išbetonuotos, išasfaltuotos žaidimų aikštelės. Šiandieniniai vaikai jau nebežino, kaip elgtis gamtoje ar su gyvūnais. Tačiau būtent jų kartai ir teks didžiausias vaidmuo sprendžiant planetos problemas. Nesunku įsitikinti, jog supažindinimas nuo mažumės su gamtos pasauliu atneš naudos tiek jiems patiems, tiek ir visai visuomenei.

Nors universitete studijavau ekologiją, augdama niekada nesvajojau apie tapimą ekologe ar gamtininke. Labai žaviuosi tais žmonėmis, kuriuos gamtos pasaulis traukė nuo mažens, kurie rinko vabzdžius ir augalus herbariumams. Nei viena iš mano mokyklų neturėjo ir paprasčiausios biologijos laboratorijos, iki universiteto tikriausiai neteko naudotis mikroskopu, jau nekalbant apie skrodimų atlikimą.

Kita vertus, mano vieni ryškiausių prisiminimų iš darželio laikų yra apie pasivaikščiojimus Kleboniškio miške Kaune, skruzdėlynų apžiūrinėjimą, lapų rinkimą ir jų spaudimą knygose. Nors niekada neteko pačiai melžti karvės ar auginti laukuose pagautos varlės, jaučiu, kad gamtinių patyrimų vis tik turėjau pakankamai - tiek mokyklos ir šeimos dėka, tiek veikiama lietuviškos, vis dar stipriai su gamta susietos, kultūros.

Ekologinis sodas Kalifornijos universitete Davise

Suvokdama aplinkosauginio švietimo svarbą, studijų metais daug dirbau su vaikais. Ir kiekvieną kartą būdavau maloniai nustebinta jų sumanumo, smalsumo ir noro mokytis. Trečiuosius studijų metus su mainais praleidau Kalifornijos universitete Davise (University of California Davis), kur be mokslų taip pat savanoriavau universiteto teritorijoje įsteigtame ekologiniame sode, į kurį į ekskursijas vykdavo ir moksleiviai iš aplinkinių mokyklų. Daviso miestas yra įsikūręs Kalifornijos žemės ūkio lopšyje - Centriniame slėnyje. Universitetas didžiuojasi savo su žemės ūkiu susijusia istorija, didžiuliai universitetui priklausančios žemės plotai yra paskirti agromokslams ir žemės ūkio tyrimams.

Ekologinis sodas taip pavadintas neatsitiktinai. Sodo tręšimui naudojamas tik iš sodo atliekų pagamintas kompostas, suvartojamo vandens kiekiai griežtai reguliuojami (Centriniame slėnyje sausasis laikotarpis prasideda kovą - balandį ir tęsiasi iki spalio). Sode auga vaismedžiai ir uogų krūmai, įvairios daržovės ir vaistažolės. Sodinamos daug vabzdžių pritraukiančios gėlės - tokiu būdu skatinamas ir mažiau patrauklių sodo augalų apdulkinimas. Biologinę įvairovę praturtina auginami vietinės floros atstovai.

Kartu su keletu dešimčių kitų studentų pusę metų darbavausi Ekologinio sodo vykdomoje „Vaikai sode“ programoje. Pirmi du mėnesiai buvo skirti apmokymams: mokėmės apie patį sodą, jo augalus ir gyvūnus, sode vykstančius ekologinius procesus. Taip pat kalbėjome ir apie aplinkosauginį švietimą bei kaip dirbti su priešmokyklinio amžiaus vaikais ir pradinukais.
Šiek tiek dirbome ir pačiame sode: ravėjome, sodinome daržoves, mulčiavome. Po pavasario atostogų kiekvieną savaitę vesdavome dviejų valandų trukmės ekskursijas aplinkinių mokyklų vaikams, kurių metu juos supažindindavome su sodu ir šalimais esančia Studentų ferma.

Vaikų drąsa valgyti gėlių žiedus ir kaliaropes

Ekskursijų metu vesdavome įvairius užsiėmimus ir žaisdavome žaidimus. Vaikai gamindavo prieskoninių žolelių puokštes ir presuodavo gėles, žaidimų metu mokydavosi apie augalų dalis, fotosintezę, komposto gamybą. Mano mėgstamiausi buvo su maistu susiję užsiėmimai: mes iš anksto pasiruošdavome daržoves (visos augintos sode), jas nuplaudavome ir supjaustydavome, o atvykus vaikams eidavome kartu pasirinkti vieną ar du papildomus ingriedientus. Mažieji drąsiai valgė dalykus, kurių man pačiai gyvenime nebuvo tekę ragauti arba kurių sunku ar neįmanoma gauti parduotuvėse, pavyzdžiui, įvairių gėlių žiedus ir kaliaropes.

Mane labai stebino tai, jog vaikai skaniausiai suvalgydavo savo pačių pagamintas salotas, nors paragauti tų keistesnių žalumynų reikėdavo ne vieną įkalbinėti. Apskritai vaikai noriai dalyvavo užsiėmimuose, užduodavo įdomius klausimus ir be galo džiaugdavosi, kai mes jų klausinėdavome ko išmoko. Sode taip pat buvo laikomos vištos, kurių lankymas daugumai palikdavo didžiausią įspūdį.

Koks yra gervuogės ir avietės hibrido skonis?

Darbas Ekologiniame sode buvo be galo smagus, ypač kai pradėjo lankytis vaikai ir gavome su jais būti lauke supami tų visų nepakartojamų kvapų, ryškių spalvų ir garsų. Aš irgi mokiausi kartu su vaikais: apie Kalifornijos vietinius augalus, jų savybes ir ryšius su vietiniais gyvūnais; kaip auga ir bręsta artišokai, granatai ir persimonai; koks yra gervuogės ir avietės hibrido skonis; kaip įsiveikti nepaaiškinamas vištų ir kalbėjimo su vaikais anglų kalba baimes. O kartais labiausiai įstrigdavo paprasčiausi dalykai: vieną iš rytų prieš prasidedant ekskursijai gerą pusvalandį praleidau medyje pati viena skindama didžiules vyšnias.

Nors sodas ir nėra visiškai natūrali gamtos išraiška, tai vis tiek yra veikianti ekosistema – su gyvūnais, augalais ir kitais organizmais, ir energijos ir masės judėjimais. Sodas moko vaikus daugybės dalykų, pradedant vietinio ir sezoninio maisto svarba-  baigiant bičių reikšme augalų gyvenime. Čia vaikai išmoksta gerbti gyvybę: sode augo didžiulis figmedis, kurį prieš keletą metų pusiau išvertė praūžusi didelė audra – vaikai neraginami stipriai apkabindavo medį, kad padėtų jam pasveikti.

Vieno užsiėmimo metu kasdavome kompostinius sliekus ir mažiesiems pagrindinė užduotis buvo jų nesutrėkšti. Jeigu vienintelis dalykas, kurio vaikai išmoks sode – kaip atskirti pomidorus nuo bulvių, ir to užteks. Gera pradžia, jau pusė darbo.