Biologai seniai diskutavo, kodėl banginiai yra didžiausi gyvūnai, bet vis nerasdavo vieningo atsakymo. Kai kurie spėliojo, kad vanduo palengvina žinduolio judėjimą ir dėl to jis gali patenkinti savo didžiulį apetitą, kiti mokslininkai siūlė hipotezę, kad banginiai turi būti tokie didžiuliai, kad galėtų apsiginti nuo ryklių ir kitų didžiulių plėšrūnų.

Tačiau Nicholas Pyensonas iš Smithsonian instituto buvo skeptiškai nusiteikęs prieš tokias hipotezes. Mokslininkas ištyrė 63 jau išnykusių rūšių ir 13 dabar gyvenančių banginių skruostikaulių ir jų bendro dydžio proporciją bei visus tuos rezultatus pateikė banginių evoliucijos kataloge.

Atskleista, kad banginiai nebuvo milžiniški ankstyvojoje evoliucijoje. Jie taip pat nedidėjo palaipsniui. Jie tapo milžiniški maždaug prieš 4,5 mln. metų ir liko tokiais, rašoma „Proceedings of the Royal Society B“. Tuo metu bedančiai banginiai atsiskyrė nuo kitų banginių rūšių ir tapo itin dideli, kaip ir mėlynieji banginiai, kurie dabar yra 30 metrų ilgio, nors dar prieš 4,5 mln. metų daugelis banginių buvo tik 10 metrų ilgio.

Banginių masiškėjimas įvyko per pirmojo ledynmečio metus, tai lėmė gausesnį mitybos racioną šiems vandens žinduoliams. Nors išnyko daugelis žuvų ir didesnių vandens gyvūnų, vandenyje atsirado daugiau krilių ir smulkių gyvūnėlių, kuriais minta banginiai. Dingus metų laikams banginiai galėjo nuolat gausiai maitintis savo didelėmis burnomis. Bedančiai ir mėlynieji banginiai judėjo greičiau už kitus banginius ir tai leido jiems išlikti, o tuo tarpu mažesnės banginių rūšys buvo pasmerktos išnykimui. Didesnis žinduolio dydis, kaip aiškina N. Pyensonas, taip pat lėmė bedančio ir mėlynojo banginio išlikimą dėl sėkmingesnės reprodukcijos.