Lietuvoje populiarėja amerikietiška mada per Kalėdų šventes kepti kalakutą. Sena lietuvių tradicija – Kalėdų stalui susimedžioti kiškį – vis retesnė. Taip nutinka ne todėl, kad savo tradicijų negerbtume, o todėl, kad kiškį susimedžioti tampa vis sudėtingesne užduotimi. Kodėl pilkųjų kiškių populiacija mažėja ir Lietuvoje, ir visoje Europoje, – nagrinėjama 2015 m. pirmajame žurnalo „Medžiotojas ir meškeriotojas“ numeryje.

Pilkasis kiškis, dar vadinamas zuikiu, – visiems puikiai pažįstamas, bet vis rečiau sutinkamas pievų ir dirvonų gyventojas. Prieš keliasdešimt metų kiškiai buvo bene dažniausiai pasitaikantis medžioklės laimikis, o dar seniau kiškių medžioklė turėjo sakralinę reikšmę. Istorikai yra iškėlę hipotezę, kad kiškiai buvo senovės lietuvių ritualiniais tikslais medžioti gyvūnai. Iš senųjų laikų išliko pavadinimas ir tradicija – Kalėdinė kiškių medžioklė. Pažvelgus į Lietuvos valstybės kūrimosi priešaušrį, istoriniuose rašytiniuose šaltinuose kiškio paminėjimus užtiksime vienus pirmųjų. Sumanaus, bet bailaus gyvūnėlio įvaizdį žvėrelis pelnė gerokai vėliau, tapęs jau naujaisiais laikais sukurtų pasakų ir animacinių filmų herojumi. O buvo metas, kai net krašto valdovai kiškio privengdavo, nes jis buvo ne šiaip ilgaausis, žolėdis padarėlis, bet pačios Medeinos požiūrio į medžiotojus, jos valios ir nuotaikų kaitos pranašas. Malalos kronikoje (1261 m.) aprašoma situacija, kai Lietuvos karaliui Mindaugui vykstant į medžioklę susiduriama su zuikiu ir dėl to keičiasi valdovo planai: „Jei vykstant į medžioklę išbėgdavo į lauką zuikis, į mišką (Mindaugas) nežengdavo ir nedrįsdavo jame nei rykšties nulaužti“.

Praėjusio amžiaus 3-ojo dešimtmečio pabaigoje Ūkio ministerija skelbė, kad Lietuva kasmet eksportuoja apie 17 t kiškio kailiukų. 10 kailiukų sveria apie 1 kg, vadinasi, vien tik buvo eksportuojama apie 170 000 kiškių kailiukų. Tikėtina, kad medžiotojai pasilikdavo kokį kailiuką ir sau. Štai ir 200 000. O 30 000 Lietuvos medžiotojų armija, pvz., 2012 m. ,,tesukrapštė“ vos 2 850 zuikelius, t. y. beveik 100 kartų mažiau! Kad ir kaip būtų liūdna, kiškių mažėja visoje Europoje. Lenkijoje per pastaruosius 40 m. kiškių sumažėjo 9 kartus: nuo 4,5 mln. iki 0,5 mln. Tik vienintelėje Europos šalyje – Austrijoje – kiškių populiacija ne mažėja, o šiek tiek auga.

Pasak žymaus Lenkijos biologo, Liublino universiteto prof. Romano Dziedzico, tyrinėjančio smulkiųjų žinduolių biologiją ir ekologiją, priežasčių, kodėl kiškių populiacija mažėja beveik visose Europos šalyse, gana daug. Austrai įvardija tris kiškių populiacijos mažėjimo priežastis: 1) plėšrūnai, 2) irgi plėšrūnai ir 3) taip pat plėšrūnai. Bėgiojantys, skraidantys ar naminiai plėšrūnai (katės ir šunys) bebūtų, bet jie laikomi pagrindine priežastimi. Austrams pavyko šioje srityje šį tą nuveikti, kai kuriose vietovėse pradėtos reguliuoti plėšriųjų paukščių populiacijos.

„Kiškių populiacijos mažėjimo priežasčių randama įvairių. Tarkim, visose Europos šalyse buvo siekiama suvaldyti pasiutligės plitimą tarp lapių, vykdoma jų vakcinacija. Pasiutligės plitimas suvaldytas, tačiau neįvertintas šalutinis poveikis – pagausėjo lapių, padidėjo ir jų daroma žala smukiajai faunai. Europos Sąjungos šalyse draudžiama plėšriųjų paukščių medžioklė, pastebimas jų pagausėjimas, atitinkamai didėja ir jų daromas poveikis faunai, kuri yra jų grobis. Turi įtakos agrokultūriniai pokyčiai. Ten, kur dideli laukai užsėjami kukurūzais, kviečiais – kiškiams vietos nebelieka. Tokiu atveju nepadės ir plėšrūnų naikinimas, ir bandymai kiškių populiaciją atkurti juos veisiant, kaip daroma kai kuriose Lenkijos vaivadijose. Pilkiesiems kiškiams reikalinga laukų floros įvairovė“, – žurnale „Medžiotojas ir meškeriotojas“ teigia lenkų gamtininkas.

Kai kurie Lietuvos medžiotojų kolektyvai matydami, kad kiškių jų plotuose beveik neliko, sutaria nutraukti ilgaausių medžioklę. Kiškių nepagausėja – tiesiog ir šie gyvūnai, ir jų medžioklės būdai po metų kitų pamirštami. Tokia „saviplaka“ primena Aplinkos ministerijos prieš 1,5 m. priimtą sprendimą uždrausti 30-iai medžiotojų per metus sumedžioti 30 kurapkų. Jei iki tol medžiotojai kurapkomis rūpinosi žiemą, net buvo pradėję jas veisti, medžiojo plėšrūnus, – tai dabar kurapkos tiesiog pamirštos. Dar po metų kitų ornitologų išsaugotos šių paukščių fotonuotraukos, ko gero, bus įkeltos į Lietuvos raudonąją knygą. Tad ar kiškių, atsisakius jų medžioklių, neištiktų toks pat likimas?

Kai problemos priežasčių daug ir jos skirtingos, dažniausiai priimamas sprendimas – nieko nedaryti. Nes pašalinus vieną priežastį, dar liks 9 ir problema nebus išspręsta. Dėl kiškių būtent tokia situacija ir susiklosto. Be to, abejotina, ar be medžiotojų dar kam nors ši problema rūpi... Nebent kiškis būtų paskelbtas nacionaliniu Lietuvos gyvūnu. Argumentų – mitologinių, biologinių, medžioklės tradicijų – pakaktų. Tačiau drąsos Lietuvai būdingu gyvūnu laikyti ne plėšrų ir didelį, bet taikų ir žolėdį padarą, vargu ar atsirastų. Nors kas ten žino... Kiškis gi ne šiaip koks svieto perėjūnas, bet, anot mitologijos žinovų,– pats tikriausias lietuvių deivės Medeinos palydovas ir pasiuntinys.