Taip pat, jo teigimu, žmonės gali prieštarauti ir tam, kad Lietuvoje vėl būtų įkurdinti rudieji lokiai: „Paleistum rudąjį lokį Lietuvos miškuose, grybautojai su jais nelabai sugyventų. Taigi ne visos laukinių gyvūnų rūšys – kandidatai grįžti į laisvę.“

Būtina didinti spaudimą Rytų Azijos šalims

Žemutiniame Manhatane, Niujorke, beveik prieš mėnesį pastatyta bronzinė trijų vienas ant kito vertikaliai sukeltų raganosių skulptūra. Tai Najin ir Fatu, baltųjų raganosių šiaurinio porūšio patelės, bei patinas Sudanas. „Paskutiniai trys“ – taip pavadinta skulptūra, kuria siekiama atkreipti dėmesį į paskutinių šio porūšių raganosių likimą, taip pat kitų raganosių išsaugojimą.

Scanpix nuotr.

Po kelių dienų nuo skulptūros pastatymo pranešta, kad Kenijos draustinyje užmigdytas sunkiai sirgęs 45 metų Sudanas. Liko paskutinės dvi patelės.

Visi šie raganosiai į Keniją atgabenti iš vieno Čekijos zoologijos sodo. Čia dirbantis Janas Stejskalas, paklaustas, kas nutiko, kad šiaurinių baltųjų raganosių liko tiek nedaug, sako, jog Rytų Azijoje žmonės vis dar tiki, kad ragai gali padėti jiems išsigydyti tam tikras ligas, todėl ėmė juos naikinti. Bet, pabrėžia J. Stejskalas, tai didelė problema ir kitoms raganosių rūšims tiek Afrikoje, tiek Azijoje.

8–9 dešimtmetyje didelę dalį šiaurinių baltųjų raganosių Centrinėje Afrikoje išnaikino brakonieriai. Paskutiniai keliasdešimt laukinėje gamtoje gyvenusių raganosių sunaikinti per neramumus Kongo Demokratinėje Respublikoje. Ragai naudoti ne tik Azijos medicinai, bei ir durklų rankenoms Jemene.

„Vietname ir Kinijoje draudžiama parduoti ar pirkti raganosių ragus, bet šie reguliavimai turi spragų. Viena, ką kiekvienas iš mūsų gali padaryti, – prašyti vyriausybių, kad jos didintų spaudimą Rytų Azijos šalims ir priverstų laikytis įstatymų, kad būtų sumažintas ragų poreikis. Kitas dalykas – remti projektus, saugančius raganosius“, – sako J. Stejskalas.

Prireiks milijonų dolerių

Paaukoti projektui, siekiančiam išsaugoti šiaurinius baltuosius raganosius, galima ir dabar. O prieš metus gamtosaugininkai netgi buvo sukūrę Sudano paskyrą pasimatymų programėlėje „Tinder“. Tuomet jis apibūdintas kaip toks, kuris mėgsta kramsnoti žolę ir vėsintis purve.

Skaičiuojama, kad, siekiant išsaugoti šiuos raganosius, mokslininkams gali prireikti milijonų dolerių, nes reikalingos dirbtinio apvaisinimo procedūros labai sudėtingos.

Scanpix nuotr.

„Vienas iš būdų – galėtumėme paimti kiaušinėlius iš paskutinių likusių dviejų patelių. Jos pačios nebėra pajėgios natūraliai reprodukcijai, bet žinome, kad tebeturi ciklą, o tai reiškia, kad gamina kiaušinėlius. Jeigu juos paimtume, nugabentume į laboratoriją ir apvaisintume su jau anksčiau paimta raganosių sėkla, pagamintume embrioną.  Jis galėtų būti perkeltas surogatinei motinai“, – aiškina J. Stejskalas.

Jo teigimu, yra ir kitas, bet sudėtingesnis, būdas – kamieninės ląstelės. Abiem atvejais surogatine motina galėtų būti kito, tačiau artimo – pietinio porūšio baltųjų raganosių patelė.

„Manau, kad Sudano gyvenimas – abiejų procesų simbolis. Viena vertus, nepagarbos gamtai, kurią mes, kaip žmonija, turime. Iš kitos pusės – tai ir šviesiosios žmonijos pusės simbolis. Mes vis dar tikimės, kad turėsime pakankamai stiprybės ne tik padėti gyvūnams, bet ir gerbti laukinę gamtą, leisti jai klestėti“, – mano J. Stejskalas zoologijos sodo tarptautinių projektų vadovas Janas Stejskalas.

Kritika zoologijos sodams nebūtinai pagrįsta

Gamtosaugininkams pranešus apie raganosio Sudano žūtį, žiniasklaidoje vėl pradėta aktyviau diskutuoti ir apie kitas nykstančias rūšis ir jų apsaugą.

Pasaulio gamtos fondo duomenimis, dėl komercinės žvejybos kritiškai nyksta Kalifornijos jūrų kiaulės –  jų suskaičiuota vos 30. Grėsmė išnykti yra iškilusi ir javiniam raganosiui, amūriniam leopardui ar Borneo orangutanui.

Raudonojoje knygoje nurodoma, kad iš viso šiuo metu daugiau nei 5 tūkst. rūšių priklauso kritiškai nykstančioms.

Raudonojoje knygoje nurodoma, kad iš viso šiuo metu daugiau nei 5 tūkst. rūšių priklauso kritiškai nykstančioms. Nors zoologijos sodai neretai kritikuojami, kad gyvūnai juose laikomi netinkamai, pasak Lietuvos zoologijos sodo vyriausiojo biologo Beno Arūno Noreikio, dažnai rūšys, kad visiškai neišnyktų, apsaugomos būtent zoologijos soduose. Jo teigimu, zoologijos sodai iš gamtos laukinių gyvūnų beveik nebeima, nes jų atstovų pasaulio zoologijos soduose jau yra.

„Zoologijos sodai nelaisvėje vykdo veisimo programas. Pavyzdžiui, kritiškai nykstančios tamarinos, labai mažos beždžionytės, gyvena Pietų Amerikoje, bet jų buveinės beveik sunaikintos, smulkios populiacijos izoliuotos, nėra kur plėstis, todėl tamarinos eina į miestus, parkus.

Bet jų tiek mažai, kad net per visus pasaulio zoologijos sodus jų vienetu daugiau nei gamtoje. Todėl gauname signalų iš koordinatorių, kad jau užtenka, yra geras genofondas, pakanka atstovų ir nereikia veisti jų iki begalybės“, – pasakoja biologas.

Ko nori visuomenė?

Pasak B. A. Noreikio, būtent dėl zoologijos soduose išlikusių stumbrų pavyko jų populiaciją atkurti ir Lietuvoje.

„Stumbrai Lietuvoje gyveno nuo seno ir turėtų gyventi – jie natūrali fauna. Visoje Europoje beveik išnykusi populiacija (buvo likę tik keli vienetai) buvo atgaivinta tik zoologijos sodų darbuotojų dėka. Bet dabar stumbrais ne visada patenkinta visuomenė – esą jie pridaro žalos“, – pastebi biologas.

Be to, pasak B. A. Noreikio, visuomenė gali prieštarauti ir tam, kad Lietuvoje vėl būtų įkurdinti rudieji lokiai: „Paleistum rudąjį lokį Lietuvos miškuose, grybautojai su jais nelabai sugyventų. Taigi ne visos laukinių gyvūnų rūšys – kandidatai grįžti į laisvę.“

Kol mintys ruduosius lokius sugrąžinti į Lietuvos miškus dar tik svarstomos, ir vėl nusikelkime kiek toliau.

Kaip vienas iš sėkmingų populiacijos atkūrimo pavyzdžių neretai pateikiamas didžiųjų pandų atvejis. Kinija pradėjo taikyti griežtas priemones prieš prekybą kailiais, taip pat išplėtė saugomų miškų teritorijas. Prieš pusantrų metų paskelbta, kad didžiosios pandos vienu laipteliu nutolo nuo išnykimo ir dabar priskiriamos jau nebe nykstančioms, o pažeidžiamoms rūšims.

Tiesa, kai kurie net ir saugojimo projektuose dalyvaujantys gamtosaugininkai pastebi, kad tai gali būti tik trumpojo laikotarpio pergalė. Anot jų, nelaisvėje gimusias ir auginamas pandas labai sunku perkelti į laukinį gyvenimą. O ir natūralios jų buveinės dėl žmonių veiklos toliau sparčiai naikinamos.

Didžiosios pandos ir baltieji šiauriniai raganosiai – rūšys, kurios sulaukia didelio žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio. O kai kurios mažiau pastebimos rūšys nyksta tyliai.