Dabar tiesiog neįmanoma pasisotinti gamtos naujienomis – jų tiek daug... Vasara tik prasideda, o kai kas šių metų aktyvųjį gyvenimą baigė. Tiesa, turime susitarti – aktyviuoju mes vadiname dauginimosi periodą. Taigi šią savaitę lizdus paliko varnėnų jaunikliai – čerškėjo, šūkavo, o paskui šnarančiais pulkais pasklido po pievas ir pirmuosius nušienautos žolės plotus.

Kol kas varnėniukai, tokie pilkai rusvi, ryškiai besiskiriantys nuo tėvų, yra dar visai nesavarankiški. Žiūri į paukščiukus, kurie puikiai skraido, ir negali nesistebėti – jie laksto paskui tėvus ir prašo, net ne prašo, o reikalauja lesalo. Jo pilna aplinkui, bet jie dar nemoka jo rinkti, tad išsižioję apspinta senuosius varnėnus ir, žinoma, būna pamaitinami. Tai truks tik keletą dienų, šie mokslai tikrai nebus ilgi...

Įdomu, o ką jie visi veiks paskui – juk vyšnios ir trešnės dar neprisirpusios, jų dar laukti ir laukti... Mūsiškiai varnėnai mūsų auginamų vyšnių ir trešnių, matyt, neles. Jie patrauks į pietvakarius, klajos toli nuo Lietuvos. O pas mus po kiek laiko atskris Estijos, Suomijos varnėnai. 

Nenustebkite rytą išgirdę giedančius varnėnus. Šiemet nemažai jų porų perėti pradėjo vėliau. Gali būti, kad kai kur inkilus sau rezervavo porų nesudarę paukščiai. Jie čia giedos ilgai ir tik sulaukę Joninių prisidės prie klajojančių pulkų.

Gamtoje išties yra svyravimų, gausos padidėjimų ir nuopuolių. Šie ciklai yra daugiamečiai, labai griežto jų bangavimo nėra. Tačiau yra kai kurie reiškiniai, kurie kartojasi ir yra aktualūs kasmet. Kiekviena vasara atneša ne tik didelį derlių, žalumą, bet ir pratrūksta gyvybe visomis jos formomis. Kiekvieną pavasarį, jam jau baigiantis ar pirmomis vasaros dienomis, gamtoje ritasi, gimsta begalė jauniklių. Kiekvienai rūšiai šie vaikai yra labai brangūs, tačiau, sakydami šiuos žodžius, turime žinoti, kad juos, savo vaikus, gyvūnai brangina ir saugo skirtingai.

Apie tai kalbame ne todėl, kad norėtume gyvūnus apskaičiuoti, įvertinti litais ar eurais, ne. Mums svarbu, kad gamtoje visi tėvai ir vaikai gyventų taip, kaip yra įpratę, kaip gyventi jiems liepia prigimtis. Taip, ko gero, ir būtų, jei ne mes...

Žmonės šiai darniai sistemai kaskart sukelia rūpesčių. Štai, žiūrėk, šienaudami lizdus suardė, kiaušinius sudaužė, kitur žvėrių jauniklius pražudė. Tokiam naikinimui negali būti jokio pateisinimo, ir save gerbiantis žmogus to nedarys. Pagaliau – padaręs prisipažins ir ieškos būdų, kaip kompensuoti savo poelgį. Sakykim, pasižadės rudenį ir pavasarį vidury laukų pasodinti bent 100 metrų ilgio medžių apsauginę juostą, kurioje kitąmet ir daug daug metų po to gyvens, vaikus ves paukščiai ir žvėrys...

O šiandien kalbame dar apie vieną svarbų dalyką – Tėvo dieną, kurią švęsime birželio 5-ąją. Atrodo, kad tai – visai nesena šventė. Nežinia, kas dar ją Europoje švenčia. Mums ji taip pat ne visai aiški, nes ją švenčia ir mini tik kai kas. Tradicija šiaip sau neatsiranda...

Tačiau visiems svarbu: kaip ten gamtoje? Gal tokia šventė ar, kaip žmonės sako, minėtina diena ten yra žinoma labai seniai? Turiu jus nuvilti – gamtoje, bent jau mūsų platumose, tėvo vaidmuo gyvūnų pasaulyje yra labai menkas, kai kada jo net visai nėra. Taigi – pasižvalgykime po gyvūnų namus ir pasiaiškinkime, kodėl taip yra.

Tarp daugelio gyvūnų – bestuburių, žuvų, roplių, varliagyvių – tėvo vaidmuo labai proziškas: dalyvauti dauginimesi, užtikrinti giminės pratęsimą. Jaunikliai dažniausiai net nenutuokia, kas buvo jų tėvas. Beje, daugeliu atvejų jie nežino ir motinos. Lieka paukščiai ir žvėrys, arba žinduoliai: jų kur kas aukštesnė psichika, jų jaunikliai auga prižiūrimi suaugusiųjų, taigi – koks nors ryšys tarp jų išlieka.

Didelės dalies paukščių gyvenimas paprastas – jie gyvena poromis, kartu suka lizdą, kol patelė peri, patinėlis gieda, paskui abu jie neša lesalą savo vaikams. Tačiau visi patinėliai peri, ir ne todėl, kad jiems trukdytų emancipacija.

Štai gulbės nebylės, apie kurių poros ryšius dainuojamos dainos, perėjimo metu griežtai pasidaliję vaidmenis: kai patelė šildo dėtį, patinas plaukioja aplink, saugo teritoriją ir yra pasiruošęs duoti atkirtį bet kokiam įsibrovėliui. Jei patelė kur nors užtrunka, patinas gali aptūpti dėtį, bet jos perėti negali.

Esmė ne jo nuotaikos, o anatomija: perėdamos visų paukščių patelės (gulbės taip pat) savo kiaušinius šildo liesdamos ne plunksnomis, bet plika oda, vadinamąja „perimąją dėme“. Ji atsiranda tik veisimosi metu. Patinai (gulbinas taip pat) tokios dėmės neturi, taigi gali tik priglobti kiaušinius, kad jie neatvėstų.

Tiesa, gamtoje daug paukščių, kurių patinai nei dėtimis, nei vaikais visai nesirūpina. Susiporavę kurtiniai, tetervinai, ančių, griežlių patinėliai keliauja sau ir gyvena tik jiems žinomą gyvenimą. Patelės pačios peri, pačios vaikus augina. Keista, bet tokie pat vištiniai paukščiai, kaip kurtiniai ar tetervinai, – kurapkos visada gyvena poromis, kartu peri, kartu vedžioja jauniklius. Tokios pat rūpestingos žąsys.

Žvėrių pasaulyje vaikais nesirūpina ir jų nepažįsta visi kanopiniai žvėrys. Briedis, elnias ar stirninas niekada neapgins savo bejėgio vaiko, nes net nežino, kur jis yra, ir visai nemoka to daryti. Tačiau tegul kas nors pabando paliesti briedės jauniklį ar šerniuką. Niekam nelinkiu to daryti...

Ypatingas žvėrių gyvenimo modelis yra vilkų ir bebrų šeimose. Šie žvėrys gyvena draugiškai, kartu apsirūpina maistu, kartu dirba (bebrai) arba keliauja, medžioja (vilkai). Tiesa, vilkų šeimoje svarbiausią vaidmenį vaidina vilkė, vilkas yra tik stipriausias, daugiausia grobio galintis sumedžioti žvėris.