Kiekvienais metais per Velykas einu į Girionių pakrantę, prie Kauno marių, ir gėriuosi rausvais žiedais išgražinta pakrante. Tiesa, šiemet jau kovo 28-ąją žydėjo šaukščiai, bet jie žydės ir per Velykas, tik kekės bus ištįsusios, retesnės, o jų forma jau nebus panaši į margučio.

Apie šių augalų gyvenimo sąlygų kokybę galima spręsti iš vasarą išaugusių lapkočių aukščio. Girionyse lapkočiai nesiekia net 40 cm aukščio, jie nepraauga nė žiedynų. Už Kruonio esančiame Lapainios botaninio draustinio užpelkėjusiame, durpingame upelio slėnyje po ištįsusiais šaukščio lapais nepasislėptų tik krepšinio komanda – lapkočiai siekia 2 m aukštį. Girionių pakrantė nėra būdinga plačialapių šaukščių augavietė – vasaromis čia labai viskas išdžiūva, augalai drėgmę gauna tik iš gruntinių vandenų.

Būtų galima rašyti ir apie vaistines šaukščių savybes, tačiau vaistams reikėtų pasitelkti marių pakrantėse gausiai išplitusius ir gerai tokiomis sąlygomis prisitaikiusius augti pilkalapius šaukščius. Šie augalai žiedu apsupo negausią plačialapių šaukščių bendriją ją naikindami. Plačialapiai šaukščiai turi vienintelį pranašumą prieš savo agresyvius brolius – anksčiau pradeda žydėti ir skleisti lapus. Plačialapius šaukščius kiekvieną vasarą apninka lapgraužiai ir išgraužia didžiąją dalį lapalakščio.

Plačialapiai šaukščiai dažnesni pietiniuose šalies rajonuose, jų žiedynai ištįsta iki 50–60 cm aukščio. Žiedynlapiai rausvi, ilgi, susmailėjusia viršūne, vyriški graižai – raudoni, moteriški – rožiniai. Lietuvoje plačialapiai šaukščiai sėklomis neplinta, nes aptinkami tik moteriški egzemplioriai, plinta šakniastiebiais. Žydėjimo pabaigoje šie augalai pradeda auginti pamatinius lapus. Lapai stambūs, žali, ovalūs, su širdišku pagrindu.

Pakaunėje plačialapiai šaukščiai retai sutinkami, o aptikus nereikėtų plėšti, nešti į namus – užtenka jais pasigėrėti ir palikti tokį patį malonumą kitiems.