Lietuvoje etnografinių gėlių grupei priskiriami bijūnai – viena gražiausių daugiamečių gėlių, tinkanti tiek aplinkai apželdinti, tiek skynimui. Bijūnai dekoratyvūs ne tik žiedais, bet ir krūmo forma – vasaros metu tamsiai žaliais, o pavasarį – tamsiai vyšniniais lapais.

Nežydi tik mėlynai

Liaudiški bijūno vardai: pinavija, pivonija, panavėja. Bijūnai žydi visomis spalvomis, išskyrus mėlyną.

Vaistinis bijūnas (lot. Paeonia officinalis, angl. European Peony, vok. Gembine Pfingstrose) – bijūninių šeimos bijūnų (Paeonia) genties augalas. Pavadinimas kildinamas iš graikų kalbos žodžio paeon – gydymo dievas.

Gėlynuose daugiausiai auginama puikusis bijūnas (Peonia lactiflora Pall.), kiek mažiau – kitos žolinių bijūnų rūšys.

Anksčiausiai, gegužės pradžioje, pražysta sibirinis (P. anomala L.), krūminis (sumedėjęs) bijūnas (Paeonia arborea Donn.) žydi gegužės viduryje.

Birželį žydi labiausiai paplitę puikieji bijūnai, stambiais, spalvingais ir maloniai kvepiančiais žiedais. Pastaruoju metu populiarėja hibridiniai bijūnai – jie yra ryškių spalvų, dažniausiai tuščiaviduriai ir pusiau pilnaviduriai, rečiau – pilnaviduriai.

Jei bijūnai žydi gausiai, žiedkočiai tvirti, lapai žvilgantys, galima teigti, kad jie auginami teisingai. Sodinimas ir priežiūra nėra paprasti, bet augdamas toje pat vietoje augalas žiedais gali džiuginti net du dešimtmečius.

Bijūnai geriausiai auga derlingoje, patręštoje, vidutiniškai drėgnoje dirvoje, saulėje arba daliniame pavėsyje.

Mėgsta erdvę ir saulę

Smėlingas dirvožemis skatina lapų susidarymą, molingas – išaugina geresnius žiedus, bet tada augalai auga pamažu.

Jei dirvožemis nederlingas, jį reikia visą, ne mažiau kaip 90 cm gyliu, pašalinti ir pakeisti derlingu. Bijūnai nepakenčia rūgščios, užmirkusios dirvos, todėl prieš metus iki sodinimo rūgščias dirvas reikia pakalkinti. Taip pat šios gėlės nemėgsta šviežiu mėšlu tręštos dirvos.

Bijūnai mėgsta erdvę ir saulę. Jie turi būti atokiau nuo medžių, krūmų bei vienas nuo kito, kad gautų pakankamai maisto ir cirkuliuotų oras.

Sodyboje galima sodinti po vieną krūmą, kaip akcentą, arba grupėmis su kitais augalais. Pavėsingoje vietoje bijūnai nežydi arba žydi silpnai.

Prieš sodinimą žemė turi būti įdirbta pakankamai giliai, nes bijūnų šaknys išsikeroja iki 100 cm ilgio. Duobes rekomenduojama ruošti prieš mėnesį ar pusantro iki sodinimo, kad susigulėtų žemė.
Jei duobė iškasama prieš pat sodinimą, reikia sutrypti duobėje esančią žemę, kad pasodinus augalą žemė neįdubtų.

Sunkiose, užmirkusiose dirvose duobės dugne įrengiamas drenažas (iškasus duobę pirmiausia 10–15 cm pilama žvyro ar stambaus smėlio). Jei žemė lengva ir pralaidi vandeniui, į duobės dugną dedamas molio pamatas, po to – reikiamas derlingos žemė sluoksnis.

Kerą reikia padalyti

Vidurinis sluoksnis – storiausias (30–50 cm) ir derlingiausias. Supilamas paruoštas kompostas arba pagerintas viršutinis dirvožemio sluoksnis: į jį įmaišoma komposto, perpuvusio mėšlo, lengvoje žemėje – ir molio, lėtai veikiančių kompleksinių ar mineralinių trąšų (2–3 kg/kub. m), pelenų.

Viršutinis (20–30 cm) dirvožemio sluoksnis neturi būti labai derlingas, kad į sodmenis neįsimestų puviniai, tačiau į jį galima įmaišyti pelenų, kiaušinio lukštų, kaulamilčių. Prieš sodinimą žemė gerai paliejama.

Bijūnus geriausia sodinti ankstyvą rudenį, bet galima ir ankstyvą pavasarį. Sodinami 3–4 pumpurus turintys sodmenys, kurių šaknų ilgis patrumpinamas iki 10–15 cm.

Nupjaunama antžeminė dalis, paliekant 10–15 cm ilgio stiebelius. Keras apkasamas, po to kastuvu ar šakėmis iškeliamas, saugant prie stiebų esančius augimo pumpurus ar aplink juos besiformuojančias šakneles.

Galima šiek tiek (2–4 val.) kerą pavytinti pavėsyje. Keras atsargiai padalijamas į keletą stambių dalių. Persodinus neskaldytą kerą, pirmaisiais metais jis gausiai žydės, tačiau po dvejų trejų metų gali ir nebežydėti.

Šaknis galima apvelti

Pačios veikliausios ir gyvybiškai labai svarbios yra smulkiosios vienametės siurbiamosios šaknelės, kurios apauga storąsias šaknis. Stambiausias dalmuo turi turėti ne daugiau kaip 5 augimo pumpurus, o kiekvienas pumpuras nors vieną storąją šaknį, patrumpintą iki 10–15 cm.

Bijūnų sodmenų šaknis galima apvelti molio tyrėje. Molio tyrę reikėtų paruošti taip: išmaišyti džiovinto mėšlo, mineralinių trąšų, kuriose yra daug fosforo, pelenų, kalio permanganato ar kitų fungicidų.
Tyre apveltus sodmenis reikėtų apdžiovinti. Taip apdorotos šaknys neapdžius, apsaugos nuo ligų.

Kerelius svarbu sodinti tinkamu gyliu. Tam po jais esančią žemę reikia pakankamai suslėgti, o pačius kerelius sodinti taip, kad virš jų pumpurų užsipiltų tik 5–6 cm storio žemės sluoksnelis.
Per giliai pasodinti bijūnai žydi menkai arba visai nežydi, o per sekliai sodintųjų pumpurai žiemą kenčia nuo šalčių, o vegetacijos pradžioje – nuo sausros.

Pasodintus augalus būtina palieti, kad žemė geriau priglustų prie šaknų, bei užberti sausa žeme arba apmulčiuoti durpėmis. Kiekvienas bijūno krūmas pilnai žydi apie 10 dienų. Tačiau tam tikros veislės gegužės birželio mėnesiais žydi iki 6 savaičių.