R. Jatkonienė: man svarbu padėti gyvūnui, o ne linčiuoti jo šeimininką

Gelbsti žmonių gerumas

"Kol kas glaudžiamės Prienų rajone, bet labai tikimės, kad netolimoje ateityje pavyks beglobiams gyvūnams rasti namučius arčiau Kauno, kad žmonėms būtų patogiau mus pasiekti", – pasakoja viešąją įmonę "Egzotic SOS" įsteigusi R.Jatkonienė.

Jos namuose dabar gyvena daugybė žmonėms nereikalingų gyvūnų. Kol tenka įveikti naujos veiklos kūrimo formalumus, gyvūnus prižiūri savo lėšomis ir gerų žmonių aukomis.

"Septynerius metus išdirbau "Lesės" prieglaudoje, kur taip pat gyvenome iš žmonių gerumo ir jų paramos: anksčiau tai buvo 2, o dabar – 1,2 proc. pajamų mokesčio. Dažnai su "Lesės" augintiniais tekdavo važinėti po mokyklas, darželius, vesti edukacijas. Kažką panašaus planuoju daryti ir dabar. Norisi priminti vaikams, kaip atsakingai jie turi rinktis gyvūną, kad paskui nereikėtų jo atiduoti mūsų globai", – sako Rūta.

Ji stebisi, kad nusivežus į darželį aklą šunį, kai kurios auklėtojos pradeda juo akivaizdžiai šlykštėtis. "Tik jau ne vaikai. Jie jautrūs, geri, gaili ir to aklo šunelio, ir nuplikusios papūgėlės, ir suluošinto žalčiuko. Jiems įdomu, o kodėl tas gyvūnas nemato, kokia jo istorija? Jų veidukai nerodo pasibjaurėjimo gyvūnu, turinčiu negalią. Suaugę žmonės labiau reiškia pasišlykštėjimą neįprastais gyvūnais, o juk dažnai dėl jų pačių kaltės augintinis ir tampa kitoks", – primena atsakomybės stoką.

Visas pulkas įnamių

Rūtos namuose šiuo metu gyvena daug gyvūnų. Paklausta, ar turi vieną numylėtinį, moteris juokiasi, kad juo kaskart tampa vis naujas gyvūnas. Paprastai tas, kuriam tuo metu reikia daugiausia meilės, užuojautos, pagalbos.

"Šiuo metu daugiausia laiko ir darbo tenka jaunam aklam šuniui, kurį pasiėmiau iš "Lesės" prieglaudos. Esu jam kaip vedlys, jo baltoji lazdelė", – sako Rūta.

Turiu vidinį pareigos jausmą. Man neįdomūs sveiki gyvūnai. Mane uždega mintis gauti iššūkį – padėti gyvūnui, o paskui džiaugtis akivaizdžiu rezultatu.

Jei užsuktume pas ją į svečius ir nežinotume, kad čia glaudžiasi daugybė gyvūnų, nelabai juos ir išgirstume ar kažkaip kitaip pajaustume jų buvimą. "Mano namuose viskas sutvarkyta, patalpos gražiai vyro įrengtos ne tik mums, žmonėms, bet ir gyvūnams", – paaiškina Rūta, šiuo metu namuose turinti papūgų, šešką, triušį, jūrų kiaulytę, kelis vandens vėžliukus, šešis šunis, iguaną, agamą, sausumos vėžlį, kukurūzinį žaltį ir kitų egzotiškų gyvūnų.

Jie reikalauja skirtingos priežiūros ir skirtingų laikymo sąlygų – voljerų, terariumų, akvariumų. Į klausimą, ar žmonės, paliekantys pas Rūtą gyvūną, padovanoja ir namą jam laikyti, moteris tik šypteli. Pasirodo, pasitaiko ir taip, bet dažniausiai naujieji įnamiai į prieglaudą atkeliauja batų dėžutėse, kuriose būna pribadyta daug skylučių.

Jei Rūtai ar jos vyrui Robertui reikia kur nors išvažiuoti, pagalbos prašo  sūnaus ar dėdės. Apie išvykas savo malonumui nė kalbos negali būti: juk reikia maitinti, maudyti gyvūnus. "Jeigu abu turime išvažiuoti visai dienai – ryte susitvarkome, o vėlai vakare grįžtame", – sako Rūta, pripažįstanti, kad gyvūnus palikti tegali pusei paros.

Neskuba smerkti

Rūta nepuola klausinėti, kodėl žmonės nebenori ar nebegali ir toliau rūpintis savo augintiniais. "Nes jei tik pradedu telefonu ko nors klausinėti, – juokiasi ji, – daugiau skambučio iš to žmogaus nebesulaukiu. Aišku, ir jo augintinio nebematau, tad bijau net pagalvoti, kad jis paliekamas kur nors miške..."

Gyvūnų globėja sako nieko nesmerkianti: jai svarbiausia išgelbėti gyvūnėlio gyvybę. "Kai dirbau "Lesės" prieglaudoje, žmonės atnešė Kleboniškio miške rastą vos gyvą šinšilą – musių lervų (dzikų) suvarpytu kūneliu, išgraužta akyte. Nesugebėjau pati jai padėti. Teko prašyti veterinarų pagalbos", – prisimena moteris.

Paklausta, ar žmonės patys jai pristato nebereikalingus gyvūnus, Rūta sako, kad būna visaip: kartais tenka ir pačiai su vyrui vykti į įvykio vietą. Ne visi veža. Kitiems gal gėda pripažinti, kad nesugebėjo pasirūpinti silpnesniu.

"Iki šiol Lietuvoje nebuvo specializuotos pagalbos egzotiniams ir dekoratyviniams gyvūnams, todėl dar dirbant "Lesėje" man kilo mintis pradėti teikti pagalbą būtent jiems. Kaip žmonės mane randa? Sužino per draugus, pažįstamus. Per skelbiu.lt, internetą, feisbuką. Žinokit, yra Lietuvoje daug gerų žmonių, kurie pasirūpina šitų žinių sklaida, ieško pagalbos laikinai ar nuolatinei gyvūno globai. Štai rytoj iš Vilniaus atveš dvylikos metų nimfinę papūgėlę, kuri, tikiuosi, pas mus ilgai neužsibus", – viliasi prieglobstį nebereikalingiems gyvūnams teikianti Rūta.

Padeda įveikti ligas

Dauguma atiduodamų gyvūnų – sparnuočiai. Rūta nežino, kodėl. Dažniausiai pasitaiko paukšteliai, turintys defektų – nuplikę, apsigimę ir pan.

"Feisbuke esu sukūrusi puslapį "Pagalba egzotiniams ir dekoratyviniams gyvūnams". Į jį keliu savo vargšelių nuotraukas. Štai vakar įdėjau neišskiriamosios papūgėlės jauniklį, kuris jau gimė negražiai išsiskėtęs. Veterinarė sakė, kad dabar gerokai per vėlu tvarkyti paukščio kojytes: tai daryti reikėjo vos gimusiam. Vis dėlto nenuleidžiu rankų ir tikiu, kad jam taip pat surasime naujus namus ir mylinčius šeimininkus.

Manęs dažnai klausia, kodėl aš tai darau. Nežinau. Turiu vidinį pareigos jausmą. Man neįdomūs sveiki gyvūnai. Mane uždega mintis gauti iššūkį – padėti gyvūnui, o paskui džiaugtis akivaizdžiu rezultatu."

Rūta jaučia didžiulį pasitenkinimą matydama, kaip jos paimtoms, ligų išvargintoms, nuplikusioms papūgoms atauga plunksnos, kaip jos pamažu sveiksta, ima skraidyti. "Sveikos papūgos pas mus ilgai neužsilaiko – paimamos greitai", – sako ji, žmogui atiduodanti tik pasveikusį ir jau pasiruošusį keliauti į naujus namus gyvūną.

Studijuoja gyvūnų priežiūrą

Kaune gimusiai ir augusiai R.Jatkonienei, dabar gyvenančiai Prienų rajone, mūsų miestas vėl tampa namais. Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre ji studijuoja gyvūnų priežiūrą. Rūtą ten nusiuntė Kauno zoologijos sodo specialistai, su kuriais ji dažnai konsultuodavosi apie egzotinius gyvūnus.

Paklausta, kaip su vyru atsidūrė Prienuose, moteris nusikvatoja. "Oi, tai ilga istorija. Bet esu labai laiminga, kad čia pavyko nusipirkti namuką ir su vyro pagalba įrengti jį taip, kad žmonių atvežti gyvūnai rastų čia jaukų prieglobstį. Laimei, turiu vyrą, kuris nebamba dėl mano veiklos, o palaiko ir padeda. Mūsų suaugęs sūnus jau turi savo gyvenimą, tad... visa meilė ir dėmesys lieka gyvūnams", – atvirauja geraširdė entuziastė.

Paprašytas išsakyti savo nuomonę, Rūtos vyras Robertas pareiškia tik vieną vienintelę pastabą savo žmonai: jis būtų dėkingas, jei moteris turėtų mažiau reikalų su beplaukiais, t.y. visokiomis gyvatėmis, driežais ir pan. Nors, reikalui esant, pasirūpina ir jais.

Tik į patikimas rankas

Jei norėtumėte iš Rūtos prieglaudėlės pasiimti kokį gyvūną ar sparnuotį, turėtumėt atlaikyti jos savininkės klausimyną: kodėl čia atėjote, ką esate auginę namuose, kas rūpinsis gyvūno priežiūra?

"Jeigu pajuntu, kad kažkas ne taip, kad naujas šeimininkas nesugebės deramai gyvūnu pasirūpinti, – sandėris neįvyksta, – tikina gyvūnų globėja. – Kita vertus, kai viskas gerai, kai žmogus pasirodo patikimas, prieš atsisveikindama, jį prisaikdinu (juokiasi), kad jei kada sugalvos mano globotinio atsikratyti, tai privalės atvežti jį atgal pas mane."

Anot šeimininkės, apie egzotinių paukščių ir gyvūnų priežiūrą pas ją atvykstantys mažai klausinėja. Dažniausiai tai būna jau juos auginę žmonės. Bet jei paprašo – Rūta mielai suteikia išsamią informaciją.

"Tarkim, neseniai pas mane buvo atvykę žmonės, kurie anksčiau augino banguotąsias papūgėles, o dabar norėjo pasiimti kakadu šeimos papūgą nimfą. Kadangi jie turėjo narvelį, likusį nuo buvusio paukščio, tai manė, kad jis puikiausiai tiks ir didesnei papūgai. Išsyk pasakiau, kad jų turimas narvas bus per mažas: nimfoms reikia kur kas daugiau erdvės", – pasakoja Rūta.

Naujo gyvenimo galimybė

Gyvūnų globėjai nemalonu skaityti piktus komentarus, kai feisbuke pasidalija paliktų gyvūnų nuotraukomis: kokie beširdžiai žmonės, kaip jie galėjo taip pasielgti ir pan.

"Mes neturime teisės smerkti kitų, nes nežinome, kokios aplinkybės privertė juos taip pasielgti ir kas, galų gale, laukia mūsų pačių, – sako Rūta, kurios veiklos tikslas – padėti gyvūnui, o ne linčiuoti jo šeimininką. – Iš karto trinu tokias smerkiančias žinutes, nes suprantu, kad ir šeimininkui dažnai būna skaudu. Geriau jau jis tegul atveža savo augintinį pas mane, nei išveža ir palieka kur nors miške ar šiukšlių konteineryje su visu narveliu."

Net ir gyvūnų parduotuvėse Jatkoniai sako randantys, kam reikia padėti. "Sykį pamatėme kanarėlę suluošintomis kojomis, kuri tupėjo ant narvelio dugno, apdergta kitų paukščių – be vandens, be maisto. Paprašiau, kad ją atiduotų. Deja. Teko paaukoti šiek tiek pinigėlių, kad ją išpirktume", – pasakoja Rūta.

Dabar šios papūgėlės parduotuvės darbuotojos nė neatpažintų: ji sutvirtėjo, ėmė skraidyti, mielai tupia narvelyje ant šakų.

Kita istorija panaši. Rūta prieš trejus metus įsigijo geltongalvę amazonę – apipešiotą, krentančiomis plunksnomis. "Ji po šeimininko mirties iš streso save nusipešė, o dabar plunksnelės jau atauga", – džiaugiasi savo darbo rezultatu Rūta.