Taigi sveikiname vieni kitus Rugsėjo 1-osios proga, linkime tvirtybės ir viliamės, kad deramai išmanūs bus visi – ir mokytojai, ir jų mokiniai.

Sakome, kad žmogui lenta mokytis visą gyvenimą. Kažin ar kas surastų tą neigiančius žodžius, nes šios tiesos argumentai aiškūs: bet kas, nustojęs mokytis, eiti kartu su vis kintančiu pasauliu, iškrinta iš mūsų rato.

O pasaulyje kinta, keičiasi viskas: ne tik mūsų ir gamtinė aplinka, bet ir technologijos, metodikos, pagaliau – ir pats mokymosi procesas. Išgirsti tokius žodžius ir suklūsti: jeigu tų kintamųjų tiek daug, ar jie nepasiklys kada nors, nepasuks kiekvienas savo keliu?

Taip gali būti, jei pamiršime, ką visada liepia daryti gamta. Ne tik liepia, bet ir savo pavyzdžiais rodo: viskas turi būti aišku, susieta, viskam keliami vienodai griežti reikalavimai. Išeitų, kad ir mūsų žinios turėtų būti gimdomos ir kaupiamos ne elektroninėse gelmėse, bet mūsų galvose.

Neseniai vienas jaunas tėtis prisipažino neskiriantis eglės nuo pušies. Pakako tokio nuoširdaus jo žodžio ir supratau, kad jo vaikai to taip pat nežinos ir nemokės. Galbūt ir daug ko kito.

Turiu viltį, kad taip gyvena ir daro ne visi, kad jums pakanka laiko knygai, kuri padeda pažinti mūsų aplinką, kiekvieną jos detalę. Iš esmės mes, kaip tauta, niekada nebuvome nutolę nuo gamtos. Gal ir dabar laimės mūsų sveikas protas ir tradicijos.

Taigi daug kas ir vėl atveria mokyklos duris. O mums visiems mokslai vis tęsiasi. Akyliems, žingeidiems ir žinių trokštantiems prošal neprasprūsta jokia gamtos naujiena – kad ir išskridę gandrai, gelstantys laukai, šermukšnių šakose lesinėjantys varnėnai.

Šermukšniai šiemet užderėjo kaip niekada gausiai, visiems jų pakaks – ir mums, ir po mėnesio pusantro atskrisiantiems svirbeliams.

Miškuose jau nerimsta briedžiai, vėstant naktims savo neįprastais balsais prabyla taurieji elniai. Gamta suka metų ratą, neša mus į rudenį ir sako – dirbk, neatsilik, stebėk ir mokykis. Gamtoje egzaminų nebūna, bet ir antrus metus kartoti kurso nepaliekama.