Atrodo, gal ir nereikėtų sakyti tokių žodžių tada, kai gyventi taip gera, kai ruošiamės Joninių šventėms. Tačiau tai – jokia naujiena, taip visada būna gamtoje, kasmet. Ir šie pokyčiai yra ne tam, kad vieni kitus baugintume. Tiesiog mes turime žinoti, jog vasara keisis, bręs, o kartu su ja brandon keliaus visa, kas gyva.

Joninių laukimas kažko panašaus į Kalėdų nuojautą. Tiesa, neateis Joninių senelius ir neatneš dovanų. Tačiau kokių dar dovanų reikia dabar, kai visko tiek daug? Štai suveriame ant smilgos raudonšones žemuoges, pauostome – koks aromatas. Tačiau jis ne vienas Joninėms tenka. Dabar viskas kvepia, dvelkia taip, kad iš karto supranti esąs šventės priešaušryje.

Joninių laukimas kažko panašaus į Kalėdų nuojautą. Tiesa, neateis Joninių senelius ir neatneš dovanų. Tačiau kokių dar dovanų reikia dabar, kai visko tiek daug?

Tiesa, be šių pirmųjų uogelių gamta jau pasiūlė grybų – kol kas nedaug, tik pačių pirmųjų. Tačiau keletas dienų bus su lietumi, vadinasi – derėtų aplankyti savo žinomus baravykynus. Tik atsargiai, kad paukščių nei žvėrių nebaikštintume.

Vasaros paukščiai jau turi jauniklius. O pavasariniai juos palydėjo pasaulin. Štai prieš keletą dienų savo namus paliko zyliukai, jau straksi kukliais apdarais kikiliukai, skraidinėja jaunuoliškai atrodantys strazdžiukai, kieliukai, musinukių vaikai.

Prieš keletą dienų nuo miško keliuko pabaidžiau jerubės jauniklius – jie gal dešimties dienų amžiaus, bet pakilo ir paskrydėję nutūpė ant šakų. Tikrai nenorėjau jų baikštinti, bet man reikėjo važiuoti keliu, o jie ten lesinėjo akmenėlius virškinimui palengvinti.

Taigi, jeigu jerubės išsiperėjo sėkmingai, jų jaunikliai tokie slapūs ir atsargūs, kad tikrai užaugs beveik visi. Panašiai kaip ir varniukai – štai, žiūriu, atskrido vienas, dar menkai pasaulį pažįstantis tūpė, bet taip ir nepataikė įsitverti šakos. Supuolė varnos, karkia aplink: suprask – pavojus, pavojus! Koks gi čia pavojus – štai po poros dienų jis skraidys kuo puikiausiai.

Joninių laužas kraunamas didelis ir aukštas, kad jo liepsnos kiltų iki dangaus, kad visi jas matytų. Tačiau būkite atsargūs, bent kibirą vandens greta turėkite, nes gaisrai gali kilti nuo mažiausios žiežirbos. Ten, kur nebūsime atsargūs, mums padėti negalės niekas. Taigi – smagių Joninių. Gražios ir ilgos jums vasaros!