Pasirinko invazinę veislę
Atsitraukti nuo savo ūkio, kurį įkūrė daugiau nei prieš dešimtmetį, E. Vaičius su žmona Daiva gali tik sausio mėnesį. Tuo metu sraigės ilsisi specialiai pritaikytose patalpose – panyra į savotišką žiemos miegą. „Kaip meškos užmiega žiemos miegu“, – su šypsena priduria jis.
Ernestas pasakoja, kad jų auginama Helix Aspersa Maxima sraigių veislė yra invazinė, atkeliavusi iš Pietų Europos ir Šiaurės Afrikos, todėl gerokai jautresnė šalčiui – temperatūrai nukritus iki –5 °C, sraigės lauke neišgyventų. Šaltuoju metų laiku jas tenka perkelti į sandėlius, kur kruopščiai palaikomi du gyvybiškai joms svarbūs parametrai – tinkama drėgmė ir temperatūra. Paliktos laukuose, jos paprasčiausiai sušaltų.
Nuo Lietuvoje įprastų vynuoginių sraigių „užsienietės“ skiriasi iš esmės. Vynuoginės sraigės geba prisitaikyti prie mūsų klimato: jos suformuoja storą apsauginį apvalkalą ir sėkmingai peržiemoja. Tuo tarpu Aspersa sraigės užsitraukia tik ploną plėvelę, saugančią nuo drėgmės netekimo, tačiau nuo šalčio tokia apsauga nepadeda.
Darbas sukasi ratu
Sausio mėnuo, kaip minėjo Ernestas, yra vienintelis metas, kai ūkis trumpam nurimsta. Tačiau jau vasario pabaigoje darbai įsibėgėja iš naujo. Specialiai įrengtose patalpose, kur yra atkurtas vasaros klimatas, į gyvenimą paleidžiamos dešimtys tūkstančių sraigių. Čia jos poruojasi, deda ikriukus, kurie vėliau kruopščiai perkeliami į inkubatorių.
Išsiritus mažyliams, šiltnamis virsta tikru sraigių lopšeliu-darželiu. „Vėliau sraigiukai keliauja į mokyklėlę – į laukus ir aptvarus“, – vaizdingai pasakoja Ernestas.
Ar pasitaiko neklaužadų, bandančių pabėgti iš pamokų? – perimu žaismingą pokalbio toną. „Žinoma, pasitaiko, bet tam turime ežiukus – jie taip pat labai mėgsta sraiges“, – šypsosi jis.
Maždaug iki rugsėjo pabaigos ar spalio pradžios sraigės užauga. Tuomet ateina metas jas surinkti ir perkelti į sandėlius-šaldytuvus, kur jos panyra į gilų žiemos miegą, laukdamos savo kelionės ant gurmaniško pietų stalo.
„Turime ir savo cechą, kuriame gaminame kiautukuose patiekiamas, sviestu ir žalumynais pagardintas sraiges“, – aiškina ūkio šeimininkas.
Delikatesas gurmanams
Paklaustas, kaip sraigės apdorojamos ir paruošiamos valgyti, pašnekovas paaiškina visą procesą. Rudenį sraigės surenkamos į dėžes, kelias dienas gausiai laistomos, tačiau nemaitinamos. Vėliau supakuojamos į maišelius ir išgabenamos į sandėlius, kur pereina į ramybės būseną. Būtent iš tokių miegančių sraigių ir gaminamas produktas.
„Gamybos metu maišelis su 5–7 kg sraigių dedamas į aukštos temperatūros puodą – per kelias minutes jos žūva. Tuomet specialiais kabliukais ištraukiame jas iš kiautų, atskiriame mėsą nuo žarnyno, kurį pašaliname. Mėsą verdame du kartus: pirmą kartą išverdame ir nuplauname, antrą – jau su prieskoniais. Kruopščiai išvalytus kiautus pripildome paruoštos mėsos ir pagardiname sviestu su žalumynais“, – pasakoja Ernestas.
Į klausimą, ar negaila šių padarėlių dėti į puodą, vyras atsako klausimu: o jums negaila valgyti vištienos ar veršienos? Palyginti su paukščių ar galvijų mėsa, sraigė yra tik moliuskas.
„Tuomet ką kalbėti apie austres, kurias valgome gyvas, vos pagardintas citrina? Ar liūtui gaila antilopės? Toks jau pasaulio dėsnis – žmogus yra visaėdis ir minta tuo, ką randa gamtoje“, – savo požiūrį dėsto jis.
Pradžia buvo sunki
Anot E. Vaičiaus, šeimos ūkis laikosi ant dviejų žmonių pečių – jo paties ir žmonos Daivos. Dar prieš pasinerdami į sraigių auginimą, abu dirbo samdomus darbus: jis – statybų inžinieriumi, ji – drabužių technologe.
Vis dėlto ilgainiui abu pajuto, kad nebenori likti samdomais darbuotojais. Turėdami 4 ha smėlėtos žemės prie Strėvos upės, ėmė svarstyti, kaip ją prasmingai panaudoti. „Karvių ar javų ten neauginsi, taip ir gimė sraigių ūkio idėja. Nors… gal geriau jos nė nebūtų buvę“, – karčiai juokdamasis priduria.
Vyras atvirai pripažįsta – šis darbas itin sunkus. Jei būtų iš anksto žinoję, kas jų laukia, greičiausiai nebūtų ryžęsi. „Gal kokius septynis kartus norėjome viską mesti – pirmuosius septynerius metus tik investavome ir nematėme jokio pelno. Tačiau pagal Zodiaką esu Avinas – nemėgstu pralaimėti. Tikiu, kad turint didžiulį norą, užsispyrimą ir lėšų, verslą galima sukurti iš bet ko“, – tvirtina jis.
Savo ūkyje Ernestas atlieka daugybę vaidmenų – jis ir ūkininkas, ir darbininkas, ir statybininkas, ir vadybininkas. Žmona daugiau rūpinasi gamybos procesu. „Smulkus verslas reiškia, kad turi mokėti viską. Kai moki viską, galiausiai supranti, kad nemoki nieko“, – juokiasi verslininkas ir priduria, kad daugumą žinių jis su žmona įgijo eksperimentuodami ir mokydamiesi iš savo klaidų.
Lankėsi Lenkijos ir Prancūzijos ūkiuose, stebėjo, kaip dirba kiti sraigių augintojai. „Niekas ten verslo paslapčių neatskleidžia, bet stebi, analizuoji ir galiausiai ką nors prisitaikai“, – pasakoja jis.
Jau pati sraigė yra nišinis produktas, o mes – tarsi niša nišoje, nes auginame kitokią veislę nei dauguma.
Įkvėpė prancūzų patirtis
Kai pagaliau pavyko užauginti pirmąsias sraiges, iškilo naujas iššūkis – kur jas realizuoti. „Susidūrėme su problema, kad paprasčiausiai nėra, kam jas parduoti“, – prisimena Ernestas.
Tuomet Vaičiai ėmė gilintis į Prancūzijos ūkių patirtį. Dauguma jų veikia dešimtmečius ir sėkmingai išsilaiko. Paprastai tai nedideli – iki 10 ha – šeimos ūkiai, kurie ne tik augina sraiges, bet ir patys jas perdirba, bendradarbiauja su restoranais ir gurmanų krautuvėlėmis.
Įkvėpti šio modelio, 2014 m. Vaičiai įsirengė savo gamybos cechą ir nusprendė, kad jų rinka taps visa Lietuva. Tuo metu šalyje jau veikė apie 120 sraigių ūkių, tačiau Vaičiai pasirinko kitą kelią – visą užaugintą produkciją ne parduoti kaip žaliavą, o perdirbti patiems. Tad šiandien „Aspersa“ siūlo jau paruoštus gaminius restoranams ir specializuotoms parduotuvėms – tereikia pašildyti, ir patiekalas paruoštas.
Atranda naujus skonius
Paklaustas, ar lietuvius galima vadinti gurmanais, Ernestas atsako teigiamai. Mūsų žmonės yra smalsūs ir atviri naujoms patirtims – jie noriai ragauja dar nepažintus skonius, o atradę tai, kas patinka, sugrįžta.
Vis dėlto, pasak Ernesto, kuo labiau į šiaurę, tuo didesnis atsargumas ragaujant sraiges. Ūkyje neretai lankosi užsienio turistų grupės, tačiau latvius, estus, o ypač vokiečius įkalbėti paragauti šio delikateso būna sudėtinga. „Kuo piečiau – tuo paprasčiau: graikai, italai ar ispanai sraiges ragauja kur kas drąsiau“, – pastebi ūkio „Aspersa“ šeimininkas.
Šiandien Vaičių šeima pragyvena iš sraigių ūkio ir papildomų veiklų neturi, tačiau apie ateitį kalba santūriai. „Matau, kad nei dukra, nei sūnus nenorės perimti ūkio. O mes patys? Dar dešimt metų – ir galbūt teks viską uždaryti, nes šis darbas reikalauja daug fizinių jėgų“, – atsidūsta Ernestas.
Savo ūkį vadina nišiniu
„Jau pati sraigė yra nišinis produktas, o mes – tarsi niša nišoje, nes auginame kitokią veislę nei dauguma. Mūsiškės greičiau užauga, jų mėsa minkštesnė, tačiau dėl to ir brangesnė – reikia daugiau rankų darbo, papildomų pašarų, miltų“, – pasakoja Ernestas.
Pavasarį Lietuvoje renkamos vynuoginės sraigės, kurias superkančios įmonės perdirba į mėsą ir eksportuoja į užsienio rinkas. „Tai labiau masinei prekybai skirtas produktas“, – paaiškina Ernestas, pasirinkęs kitą kelią.
„Kam auginti vynuogines sraiges, jei jų Lietuvoje ir taip gausu? Be to, jos auga labai lėtai – subręsta tik per ketverius–penkerius metus. Aspersa veislės sraigės natūraliai užauga per pusantrų metų, o ūkyje – vos per keturis–šešis mėnesius“, – aiškina jis.
Lietuva yra šiauriausia Europos vieta, kur šias sraiges dar įmanoma auginti, tačiau tam reikalingi šiltnamiai. Spalį sraigės užmiega specialiuose sandėliuose–šaldytuvuose, kur palaikoma 3–5 °C temperatūra ir apie 60 proc. drėgmė. Vasario antroje pusėje dalis sraigių – apie 400 kg – perkeliamos į šiltesnę, maždaug 20 °C temperatūros aplinką su didesne, apie 90 proc., drėgme ir ruošiamos gamybai. Likusios sraigės toliau ilsisi sandėlyje.
„Natūralioje aplinkoje jos miega iki pusės metų, o mūsų sudarytomis sąlygomis – net iki metų“, – pasakoja Ernestas. Taip ir sukasi nenutrūkstamas ciklas: sandėliai nuolat papildomi naujomis sraigėmis, dalis jų lieka miegoti, kita dalis keliauja į gamybos cechą, o iš ten – ant gurmanų stalo.
Sraigėmis vaišina draugus
Paklaustas, ar patys dažnai valgo sraiges, Ernestas šypsodamasis prisipažįsta, kad jos tikrai nėra kasdienis patiekalas. Dažniausiai sraigės atsiduria ant pietų stalo tuomet, kai į svečius užsuka draugai.
„Aš esu ūkininkas, o ne virtuvės šefas, tad virtuvėje šeimininkauja žmona. Ji išverda sriubos, paruošia makaronų su sraigių mėsa, bet mums patiems skaniausia klasika. Pasišildome jau paruoštas sraiges orkaitėje, dedame jų mėsytę ant čiabatos duonelės ir mėgaujamės“, – pasakoja jis.
Kadangi darbas su sraigėmis – varginantis, klausiu Ernesto, kaip jis pailsi po darbų, kokių mėgstamų užsiėmimų turi. Vyras porina, kad kiekvienas žmogus turi savų būdų atsipalaiduoti: vieni renkasi žvejybą, kiti – ramų vakarą prie televizoriaus ar sportą. Jam svarbiausia – pakeisti aplinką.
„Nors gyvename gamtoje, kartais norisi ištrūkti į kitą vietą, pasidairyti, pailsinti akis. Savo kieme vis tiek matai darbus – kas ne vietoje padėta, kur piktžolės želia, kur vėjas nulaužė šaką. Čia pailsėti sunku“, – aiškina verslininkas.
Todėl abu su žmona yra atradę savą poilsio ritualą – trumpas išvykas. Prieš išvažiuodami pasirūpina ūkiu, apžiūri sraiges, atlieka būtiniausius darbus, o tuomet kelioms dienoms išvyksta pakeisti aplinkos. Sugrįžę jaučiasi pailsėję ir į darbus kimba su nauja energija.
Ar žinojote?
• Sraigės neturi įprastų dantų – vietoj jų jos turi vadinamąją radulą – tarsi dantytą juostą, kurioje gali būti iki 25 tūkst. mikroskopinių dantukų. Jais jos ne kramto, o nugramdo maistą.
• Tai tikros gurmanės – mėgsta šviežius augalus: salotas, kiaulpienes, daržoves ir net vaisius.
• Judėdamos sraigės išskiria gleives, kurios sumažina trintį, apsaugo jų kūną ir leidžia judėti net vertikaliais ar šiurkščiais paviršiais.
• Sraigės neturi ausų, todėl negirdi garsų kaip žmonės, tačiau puikiai jaučia vibracijas.
• Jų akys yra ant ilgesniųjų čiuptuvų galiukų – mato gana silpnai, labiau reaguoja į šviesą, šešėlius ir judesį.
• Kvėpuoja per specialią angą šone – pneumostomą, veikiančią kaip primityvūs plaučiai.
• „Aspersa“ ūkyje auginamos sraigės yra hermafroditai – kiekviena turi ir vyriškus, ir moteriškus lytinius organus.
• Jos itin mėgsta drėgmę – po lietaus tampa aktyvios, o sausros ar šalčio metu gali užmigti savo kiaute net keliems mėnesiams.
• Jų judėjimo greitis – vienas lėčiausių gamtoje: per valandą jos įveikia vos kelis metrus.
• Be kulinarinės vertės, sraigės atlieka svarbų vaidmenį gamtoje – padeda skaidyti augalines liekanas ir gerina dirvožemio būklę.
Naujausi komentarai