Pastarasis susidaro lūžtant ir atsispindint šviesos spinduliams plunksninių ir plunksninių sluoksninių debesų šešiabriauniuose prizmės formos ledo kristaluose.

Pasak Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Jūrinių prognozių grupės sinoptikės Juditos Navašinskienės, nors tuo metu saulė švietė itin ryškiai, iš tiesų labai aukštų atmosferos sluoksnių debesyse buvo susiformavę kristalų.

"Tokių reiškinių pasitaiko užėjus anticiklonui. Halas yra atmosferos optika, kuri susidaro esant tam tikroms sąlygoms, kai būna perlamutriniai debesys. Jie žmogaus akiai – nematomi. Be debesų halas nepasirodo", – paaiškino J.Navašinskienė.

Tiesa, kartais jis gali pasirodyti tvyrant persišviečiančiam ledo rūkui arba galingo kamuolinio debesies viršuje, kai saulės spinduliai prasiskverbia per išsklaidytą jo viršūnę.

Teigiama, kad halo formos gali būti įvairios – balsvi vaivorykštiniai šviesos ratilai, lankai, juostos, stulpai, kryžiai, dėmės.

"Būna, kad halas susidaro net naktį, tada halas susiformuoja aplink mėnulį. Būna ir miražų. Aš esu mačiusi, kaip saulė tris kartus į jūrą leidosi", – tikino J.Navašinskienė.

Iš viso yra užfiksuota apie 50 įvairių halo formų.

Lietuvoje halas aplink saulę susidaro 40–60 kartų per metus, o aplink mėnulį – 15–20 kartų. Dar keletą kartų galima pastebėti netikrų saulių, atskiras halo dalis – stulpus ir lankus.