Kas tie osmošunys?

Viešnios, šunų trenerės licenciją turinčios dr. Gabriele Sauseng teigimu, šį, aplinkosaugininkams daugybę laiko sutaupyti galintį darbą, geba dirbti bet kokios veislės šunys.

G. Sauseng pasakoja, jog treniruoti šunis pradėjo prieš 20 metų, kai dar mokė juos rasti žmones. Vėliau sekė trumų (itin vertinamų grybų), rytinių ūsuočių (invazinių vabalų) paieškos ir galiausiai, 2013-aisiais metais Italijos niūriaspalvio auksavabalio apsaugos grupei toptelėjo mintis, kad šunys galėtų padėti atrasti ne tik kenkėjus, ar vertingus grybus, bet ir vertingus vabalus.

Pirmasis niūriaspalvį auksavabalį gebantis užuosti šuo Teseo buvo ištreniruotas 2014-aisiais. Šiuo metu, kai tam treniruojami ir šunys Lietuvoje, tokių šunų yra Austrijoje, Belgijoje, Vokietijoje ir Italijoje. Jis vadinami „osmošunimis“ (nes niūriaspalvis auksavabalis lotyniškai vadinamas Osmoderma eremita).

Ankstesni paieškų metodai

Lietuvos gamtos fondas šiuo metu vykdo projektą, kuriuo siekiama išsiaiškinti naujas niūriaspalvio auksavabalio gyvenamas teritorijas. Lietuvos gamtos fondo direktoriaus Edmundo Greimo teigimu, tam tikslui gamtininkai arba turi kopti į medžius ir tikrinti, ar drevėse yra auksavabalio lervų, arba išdėlioti daugybėje vietų specialias gaudykles, su vabalus viliojančiu kvapu. Gaudykles gamtininkai turi itin dažnai tikrinti, kad vabalams nieko blogo nenutiktų.

„Įsivaizduokite: niūriaspalvio auksavabalio lerva trejus metus būna tokios būsenos. Vėliau – išsirita į suaugėlį vabalą ir skraido bei gali poruotis vos 3–4 savaites. Turime labai intensyviai dirbti būtent tomis savaitėmis, pastatyti gaudykles ir jas tikrinti. Į gaudykles dedame puvėsių, senų lapų, sutrūnijusios medienos, kad vabalas ten jaustųsi gerai, bet vis dėlto, tuo metu, kol jis yra gaudyklėje, mes sulaikome jį nuo poravimosi!“, – paaiškino Lietuvos gamtos fondo projekto vadovė Dalia Bastytė.

Niūriaspalviai auksavabaliai įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą ir yra saugoma rūšis praktiškai visoje Europoje. Todėl siekiama kuo mažiau trukdyti jų poravimosi procesą.

Šunys irgi klysta

Tuo metu šunys gali tiesiog parodyti gamtininkams medį, kuriame gyvena niūriaspalvio auksavabalio lerva. Viešnia iš Austrijos, dr. G. Sauseng papasakojo, kaip jie to išmokomi.

„Turime susieti šuns galvoje kvapą su teigiama emocija. Taigi pirmiausia duodame šuniui pauostyti tikrą lervą – ir iškart apdovanojame kokiu nors skanėstu. Kitame etape – lervą paslepi kur nors ne itin giliai, galbūt po lapais – ir liepi šuniui ieškoti. Jei jis ar žvilgsniu, ar letena parodo teisingą vietą – vėl yra pasakatinamas gardumynu“, – aiškino dr. G. Sauseng.

Paskutinei treniruotei su viešnia iš Austrijos pasirinktas Dūkštų ąžuolynas, kuriame iš tiesų gausu niūriaspalvių auksavabalių. Treniruotėje dalyvavo trys Lietuvos gamtos fondo darbuotojų augintinės: Berta, Uoga ir Taiga. Trenerės teigimu, tapti vabalų paieškos profesionalėmis joms prireiks pusantrų arba dvejų metų.

Tačiau jau treniruotės metu šunys pagal uoslę atskyrė, kad lervos išmatos nėra šio vabalo, nors išorinis vaizdas privertė abejoti net aplinkosaugos specialistes.

Bet gal ir šunys kartais klysta?

„Taip, jie padaro klaidų nuo 4 iki 15 % atvejų. Tačiau šuo turi turėti stiprų ryšį su šeimininku ir šis turi suvokti – ar tai tikrai klaida? Kažkada paprašytas užuosti invazinį, miškus naikinantį vabalą rytinį ūsuotį mano šuo lakstė kaip paklaikęs lodamas, nuo vieno medžio prie kito. Pagalvojau, kad jam reikia poilsio. Tačiau kitą dieną jis elgėsi taip pat – pasirodo, miškas buvo taip paveiktas šio vabalo, kad visi medžiai buvo užkrėsti jo lervomis, šuo negalėjo net suvokti, į kurį medį „rodyti“, – prisiminė dr. G. Sauseng.

Pixabay nuotr.

Ji šypsodamasi pabrėžė, kad augintiniai – taip pat individualūs: vieni gali mėgti stipresnius kvapus, kiti – negali jų pakęsti. Todėl šuo, užuodęs reto vabalo lervą gali atsisėsti už gerų 5 metrų nuo tos vietos, šnairuoti į šeimininką, į ieškomą medį ir tarsi sakyti: „Na jau ne. Aš prie jo nesiartinsiu. Ten – siaubingai dvokia!“

Gamtosaugininkai laukia pastiprinimo

Viešnia iš Austrijos šunų šeimininkėms davė patarimą, kad jei realybėje ilgai nepavyks rasti niūriaspalvio auksavabalio lervos ar gyvenvietės, reikėtų pačioms paslėpti šio kvapo pavyzdį kur nors gamtoje ir, šuniui nurodžius teisingai, jį pavaišinti skanėstu. Taip šuo nepraras susidomėjimo paieškomis. Šunų treniruotėms naudojamos arba niūriaspalvio auksavabalio lervų išmatos, arba specialūs celiuliozės filtrai su lervos kvapu.

Lietuvos gamtos fondo projekto vadovė Dalia Bastytė prisiminė, kaip dienos pabaigoje šunys dvejodami, tačiau vis tik praėjo medį, kuriame gyveno ne niūriaspalvio auksavabalio, bet jam giminingo vabalo lervos ir aiškiai rodė ženklus ties medžiu, kur tikrai yra ieškomo vabalo lervų.

Šiuo metu Lietuvos gamtos fondas mėgina atrasti naujas niūriaspalvio auksavabalio gyvenamas teritorijas visoje Lietuvoje. Kadangi plotai – itin dideli, tikimasi, kad jau netrukus į vabalų „žvalgybą“ bus galima vykti su keturkojėmis padėjėjomis.

Iš anksčiau žinomos niūriaspalvių auksavabalių populiacijos gyvena Dūkštų bei Kauno ąžuolynuose. Gamtos fondo specialistų užduotis, pagal Europos Sąjungos finansuojamą projektą „LIFE Osmoderma“, bus šias teritorijas saugoti ir sujungti tarpusavyje – jei ne ąžuolais ar kitais medžiais senoliais, tai bent auksavabaliams skirtais inkilais, kad vabalai, panorėję, galėtų nuskristi pas „giminaičius“.

„Niūriaspalviai auksavabaliai – labai reta rūšis visoje Europoje. Todėl treniruojame šunis, kad lengviau atrastume, kur šie vabalai gyvena ir galėtumėm saugoti tuos miškus. Šiuo metu atrandame tikrai daug naujų vietų, kur auksavabaliai gyvena“, – sakė projekto vadovė Dalia Bastytė.