Taip LRT RADIJUI sako kapitonas Charlesas Moore`as, dar 1997 m. aptikęs didžiausią pasaulyje vandens šiukšlių sankaupą. Anot jo, kad situacija bent kiek pasikeistų, reikia imti labiau vertinti natūralią gamtą: „Mums reikia naujos kartos žmonių, kurie tikėtų, kad mažiau yra daugiau.“

Šiukšlynas vandenyne – kaip Teksaso valstija

Kapitonas Ch. Moore`as sako, kad 1997 m. Ramiajame vandenyne aptiko didžiausią pasaulyje vandens šiukšlių sankaupą, kuri dabar žinoma kaip Didysis Ramiojo vandenyno šiukšlynas. Pasak pašnekovo, labiausiai nuo žemės nutolusioje vandenyno dalyje tarp Havajų ir San Francisko jis pamatė, kad aplink laivą plaukioja plastiko gabalėliai: „Pagalvojau, kad kažkas negerai. Negalėjau suprasti, iš kur šiukšlės taip nuo civilizacijos nutolusioje teritorijoje. Man pasirodė, kad šiukšlių ten buvo milžiniškas kiekis. Po dvejų metų grįžau apskaičiuoti, kiek ten šiukšlių, ir supratau, kad tai kažkas panašaus į sąvartyną viduryje vandenyno, kur jos kaupiasi.“

Didįjį Ramiojo vandenyno šiukšlyną sudaro dvi didelės sankaupos. Viena netoli Japonijos, kita – tarp Havajų ir Kalifornijos. Jas jungia kiek retesnių sankaupų juosta, esanti toje vietoje, kur susiduria šilto vandens srovė iš pietinės vandenyno dalies ir iš Arkties atkeliaujanti šaltesnė srovė. Tai tarsi greitkelis, kuriuo šiukšlės iš vieno šiukšlyno keliauja į kitą.

Nėra tiksliai nustatyta, kokio dydžio šis šiukšlynas. Spėjama, kad jis gali būti tokio dydžio, kaip Teksaso valstija. Kiti sako, kad jo plotas kaip Prancūzijos. Sunku pamatuoti, nes tai – ne vientisas plotas, o daug padrikų.

Ramiojo vandenyno šiukšlynas yra pats didžiausias, bet ne vienintelis. Šiukšlių sankaupų yra ir Atlanto, Indijos vandenynuose. Taigi iš viso – penki šiukšlynai. Be to, mokslininkai atkreipia dėmesį, kad užterštas ir Arkties vandenynas. Nors jis gana uždaras ir jame plaukioja mažai laivų, o pakrantės nėra tankiai gyvenamos, šiame vandenyne taip pat daugėja šiukšlių. Per kelerius metus jos atkeliauja iš Atlanto ir Ramiojo vandenynų ir pasilieka. Besikaupiančių šiukšlynų aptinkama ir mažesniuose vandens telkiniuose, tokiuose kaip Šiaurės jūra.

Plastiko daugėja, o yra jis itin ilgai

Į vandenynus šiukšlės patenka iš pakrančių ir atkeliauja upėmis. Dalis jų – iš laivų, kurie kartais per audras pameta didžiulius krovinius, ar žvejų, paliekančių plastikinius tinklus. Kapitonas Ch. Moore`as pastebi, kad šiukšlių jo tiriamame Didžiajame Ramiojo vandenyno šiukšlyne vis daugėja.

„Dabar šis šiukšlynas atrodo kur kas blogiau. Atliekos greičiau pastebimos ir plaukiant atrodo, kad šiukšlyno teritorija niekaip nesibaigia. Jis plečiasi, anksčiau buvę švarūs plotai dabar jau užteršti. Ten, kur kvadratiniame kilometre 1997 m. buvo 250 tūkst. šiukšlių, 2014 m. rasta jau 18 mln.“, – aiškina kapitonas.

Vandenynų šiukšlynus daugiausia sudaro plastiko atliekos. Kapitonas pasakoja, kad tose vietose vanduo labai drumstas, o tarp daugybės smulkių plastiko dalelių plaukioja didesnės šiukšlės – maišeliai, buteliai, jų kamšteliai, žvejų tinklai, batai ir kitos atliekos.

Be to, vandens paviršiuje matoma vos trečdalis vandenynų šiukšlių. Didžioji dalis yra po vandeniu, mat atliekos gali nugrimzti į kelių metrų gylį. Vandenynuose šiukšlės kaupiasi ir jų nuolat daugėja ne tik dėl didelio vartojimo, bet ir todėl, kad didžiausią jų dalį sudarantis plastikas labai lėtai yra. Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto profesorius Ričardas Makuška sako, kad daugiausia naudojamas sunkiai yrantis plastikas, todėl tikėtina, kad į vandenį patekęs plastikinis maišelis suirs tik po kelių dešimtmečių.

Pasak R. Makuškos, visi maišeliai, naudojami buityje, parduotuvėse, prekėms fasuoti, šiltnamiams dengti, yra polietilenas: „Tikriausiai tai sudėtingiausia atlieka. Dažniausiai tokie maišeliai išmetami, patenka į šiukšlynus ir gali patekti į vandens telkinius. Jų irimas ilgas, kadangi yra labai mažai mikroorganizmų, kurie juos skaido, jais maitinasi. Yra apytikslė informacija, kad polietilenas, poliprofilenas suyra maždaug per šimtą metų. Dar nesuėję tiek metų nuo jų gamybos pradžios.“

Pražudo daugybę gyvūnų

Pramonės gamyboje plastikas pradėtas naudoti praėjusiojo amžiaus pradžioje. Mokslininkai apskaičiavo, kad 2010 m. į vandenynus pateko apie aštuonis milijonus tonų plastiko. Jei šias šiukšles sudėtume į pirkinių maišus, viso pasaulio pakrantėse kas metrą tektų palikti po penkiolika tokių maišų. Manoma, kad 2015 m. į vandenis patenkančios atliekos viršijo devynis milijonus tonų, o situacijai negerėjant spėjama, kad 2025 m. į vandenynus plastiko pateks dvigubai daugiau nei 2010 m.

Kaip teigia R. Makuška, tai, per kiek laiko suirs atliekos, lemia labai daug veiksnių. „Svarbu, kiek ten saulės, kokia temperatūra. Bet tai yra ne metai, net ne keliolika metų, o keliasdešimt. Be to, jei tai yra didelės teritorijos, kur tie apirę maišeliai padengia vandens paviršių, kvėpavimas apsunkinamas, nes jūros gyviai naudoja deguonį, kuris ištirpsta vandenyje. Kad deguonis ištirptų vandenyje, turi būti laisvas vandens paviršiaus kontaktas su oru“, – tvirtina pašnekovas.

Anot R. Makuškos, kai plastiko masė padengia vandens paviršių, susidaro deguonies trūkumas: „Baisiausia, kad tie maišeliai ar apardyti plastiko gaminiai patenka į vandenį, kur jie šiek tiek apirę plūduriuoja ir sudaro didžiules teritorijas. Kai kurios žuvys ir kiti vandens gyvūnai bando tai vartoti kaip maistą. Be abejo, prariję tokius gabaliukus jie žūva.“

Plastikas pražudo daugybę vandens gyvūnų. Vėžliai plastikinius maišelius ir jų dalis supainioja su medūzomis ir praryja. Albatrosai plastiko daleles palaiko žuvų kiaušinėliais ir jais maitina savo jauniklius, o nuo to šie nugaišta. Grėsmė kyla ruoniams ir kitiems vandenynų žinduoliams – jie įsipainioja apleistuose plastikiniuose žvejų tinkluose. Be to, kaip jau minėjo pašnekovas, vandens paviršiuje susikaupusios atliekos neleidžia saulės šviesai pasiekti planktono ir dumblių, kuriais minta žuvys.

Sprendimas – bioskaidus plastikas

R. Makuška sako, kad problemos sprendimo būdas galėtų būti greitai ir natūraliai yrantis plastikas, tad mokslininkai dabar tam skiria didelį dėmesį. Anot chemiko, galvojama apie bioskaidų plastiką.

„Bioskaidus plastikas gaunamas iš gamtinės kilmės polimerų. Tam priskiriamas ir popierius. Žinomas plastikas, kurį galima gauti iš krakmolo. Yra ir sintetiniu būdu, chemiškai gauto plastiko, kuris yra bioskaidus. Tai reiškia, kad pagrindinėje grandinėje yra daug heteroatomų – ne tik anglis, bet ir deguonis, azotas. Dėl to mikroorganizmai tokias grandines skaido“, – teigia specialistas.

Kaip sako R. Makuška, tokios pramonės kūrimui ir tyrimams skiriama labai daug lėšų: „Problema yra tai, kad bioskaidus plastikas brangesnis už gaunamą iš naftos. Ypač dabar, kai nafta pigesnė, tad ir sintetinis plastikas yra pigesnis. Bioskaidus yra pusantro ar du kartus brangesnis. Manau, kad po kelių, keliolikos metų bus visiškai pereita prie bioplastiko.“

Ateitį mato pesimistiškai

Ch. Moore`as teigia, kad vandenynas milžiniškas, todėl neįmanoma jo išvalyti. Be to, juk nesugebama išvalyti sausumos, kurios plotas perpus mažesnis nei vandenynų. Kapitonas skaičiuoja, kad 67 laivai per metus išvalytų mažiau nei vieną procentą šiukšlių, esančių šiaurinėje Ramiojo vandenyno dalyje. Todėl, jo teigimu, labai svarbu jau sukurtomis specialiomis technologijomis ir tinklais sulaikyti šiukšles, kad jos nepatektų į vandenynus.

Pasak Ch. Moore`o, artimiausioje ateityje padėtis nesikeis. „Esu labai pesimistiškai nusiteikęs. Toliau žus įvairių rūšių gyvūnai, bus teršiama mitybos grandinė, nes žuvys ir kiti gyviai praryja plastiką. Užuot vis daugiau gaminus ir vartojus, mums reikėtų labiau vertinti natūralią gamtą. Mums reikia naujos kartos žmonių, kurie tikėtų, kad mažiau yra daugiau. Didžiausią viltį dabar teikia įvairūs judėjimai, pasisakantys už natūralius vietos produktus ir pakuočių atsisakymą“, – aiškina pašnekovas.

Pašnekovų manymu, galima tikėtis, kad ateityje vandenynų tarša plastiko šiukšlėmis mažės, tačiau tam reikia politinių sprendimų, kurie draustų sunkiai yrančio plastiko vartojimą, investuotų į gamtai palankesnių medžiagų kūrimą ir naudojimą, nustatytų priemones, kurios padėtų sulaikyti šiukšles, kad jos nepatektų į vandenis.