Lietuvoje pavasaris – brandusis jo metas. Nenorime sakyti, kad dabar jo pabaiga – juk mums visiems smagiau girdėti kitokius, pavasario nemenkinančius žodžius. Todėl tebūnie tai gražiausias šio brandaus pavasario laikas.

Save nuraminti galime visaip, bet jei norėsime matyti gražius dalykus, juos ir matysime. Be to, šiandien turime labai svarbią progą kalbėti apie gamtos grožį ir vertybes, nes daug kas, likus porai dienų iki oficialaus termino, švenčia Biologinės įvairovės dieną arba lanko kurį nors piliakalnį, nes šie metai paskelbti Piliakalnių metais.

Tikroji Biologinės įvairovės diena – gegužės 22-oji. 1992-aisiais, lygiai prieš 25 metus, Brazilijoje, Rio de Žaneiro mieste, buvo pasirašyta Biologinės įvairovės konvencija. Nuo tada visas gyvojo pasaulio karalystes – grybus, augalus, gyvūnus ir dar kitas, kurias vienaip ar kitaip išskiria specialistai, vadiname vienu – biologinės įvairovės vardu.

Šiandien niekas tokiu terminu nesistebi ir neabejoja. Tačiau ar pati konvencija per ketvirtį amžiaus tapo naudingu dokumentu? Juk ją ratifikavo beveik visos pasaulio valstybės.

Tikrai tapo. Gyvoji gamta nepaiso valstybių sienų, o kai kurie gyvūnai, kad ir paukščiai ar šikšnosparniai, banginiai, nuolatos migruoja. Juos išsaugoti galima tik kartu. Tiesa, pati konvencija turi daug platesnius tikslus nei saugoti tik rūšis – ji rūpinasi ir buveinių apsauga, švietimu, tyrimais, sprendžia gamtonaudos, net skurdo, bado problemas. Ypač jeigu tai susiję su gamtiniais reiškiniais, jei nuo to gali nukentėti gamta. Kol kas pasaulyje dar per daug gamtonaudos, ne visada naudojama atsižvelgiant į gamtos produkciją ir galimybes.

Tačiau šventė būna daug smagesnė – ne tik įvardijami rūpesčiai. Štai Vilniaus universiteto Botanikos sode Biologinės įvairovės diena švenčiama su visais, kam tik brangi gamta. Čia lankytojams atviros ne tik visos kolekcijos, bet ir daugybė parodų, renginių. Botanikos sode dabar, nors ir ne taip, kaip ankstesniais metais, jau žydi daug augalų. Žiūrėti, pažinti tikrai yra ką...

Na taip, pavasaris mums pasiūlo tiek pažinčių, kad tik spėk suktis. Tai ir augalų, ir vabzdžių pasauliai, o kur dar paukščiai. Štai ir lakštingala – pliauška sau, skelbia apie savo namus.

Mes vis dažniau sulaukiame pranešimų apie paukščius, kurie skrenda pas žmones, beldžiasi į langus, duris, lyg kažką pranešdami ar ko prašydami. Neseniai skambinę žmonės pasakojo apie pilkąją varną, kuri nuo ankstaus ryto beldžiasi į duris, o paskui užskrenda ant palangės ir, skleisdama keisčiausius garsus, ima snapu barškinti lango stiklą. Žmonės sunerimę: kodėl paukštis toks agresyvus, gal jam kas nutiko? Gal jis serga kokia liga?

Atsakymo toli ieškoti nereikia – viską lemia stiklas. Pasirodo, stiklas, atspindintis gyvūno atvaizdą, yra labai patrauklus. Ypač tokį veidrodžio efektą sukuria dabar naudojami naujoviški stiklai. Daugelis jų kaip tik atspindi vaizdus, o to paukščiams ir tereikia.

Ne visi paukščiai tuo susidomi. Tačiau yra keletas rūšių, kurios veidrodyje matomu savo atvaizdu domisi labiausiai. Taip į „veidrodį“ žvalgytis, jį kapoti snapu ir mušti ypač mėgsta gandrai, baltosios kielės, naminiai žvirbliai ir karklažvirbliai, tačiau neretai tą daro ir varnėnai, kuosos, pilkosios varnos.

Kodėl jiems nepatinka atvaizdas veidrodyje? Reikėtų priminti, kad taip paukščiai savo atspindį puola tik veisimosi metu. Tada šiame „antrininke“ paukščiai mato konkurentą, kuris gali kėsintis į jų teritorijas, lizdus, jauniklius. Ką daryti? Žinoma – vyti, pulti, ginti kuo toliau.