Nemažai žmonių šuns staugimą vertina kaip gyvūno pastangą dainuoti, kurti muziką, mat šunys kartais kaukia, išgirdę muziką arba dainavimą. 

Palyginus su laukiniais šunimis, vilkais, naminiai šunys kur kas dažniau loja, o staugia tik retkarčiais. Šunų šeimoje staugimas yra tam tikra bendravimo forma. Tai gali būti vienišo, izoliuoto šuns vienatvės išraiška arba atlikti kitas socialines funkcijas. 
Pavyzdžiui, vilkai staugia kviesdami gaują draugėn, taip pat stiprindami pastarosios identitetą. Išgirdę staugiantį savo gaujos narį, kiti vilkai prisijungia ir staugia visi kartu, rašo psychologytoday.com.

Dažniausiai staugimas – ištęstas garsas, galintis pradžioje skambėti kiek aukščiau, o vėliau pereinantis į pagrindinį, žemesnį toną, pabaigoje tampantis dar žemesnis. Jo skambesys žmogaus ausiai dažniausiai rodosi graudus, sodrus ir ilgesingas, tačiau šunų šeimos atstovams staugti, rodos, patinka. Gal todėl žmonės įsivaizduoja, kad staugiantys šunys ar vilkai – lyg savita muzikinės improvizacijos sesija. 

Moksliniuose tyrimuose teigiama, kad šunys turi klausos jausmą. Vilkų staugimo įrašai parodė, kad kiekvienas vilkas šiek tiek pakeičia savo staugimo toną, kai prie jų „choro“ prisijungia naujų narių. Nei vienas iš vilkų, rodos, nenori, kad jis skambėtų panašiai kaip ir kuris nors kitas „choristas“. 

Štai kodėl vilkas, staugiantis kartu su dainuojančiais žmonėmis, iškart išsiskiria – jis sąmoningai nesistengia atkartoti kitų balsų ir mėgaujasi išsiskiriančiu savo staugimo garsu. 

Dažniausiai šunis kaukti skatina muzika, atliekama pučiamaisiais instrumentais, pavyzdžiui, klarnetu ar saksofonu. Kartais šunys mėgsta pritarti smuiku ar netgi žmogaus balsu išgautai ilgai gaidai. Šunims tai primena kaukimą ir jie mano privalantys prisijungti. 

Daugelio ekspertų manymu, šunys specialiai pastangų „kurti muziką“ nededa, priešingai nei žmonės, kurie, pavyzdžiui, dainuoja ar groja pianinu dėl tam tikros estetinės patirties. 

Vis dėlto, yra duomenų apie šunis, kurie turi tam tikrą išskirtinį muzikinį skonį. Buldogo Dano šeimininkas – George'as Robinsonas Sinclairas – Herefordo katedros Londone vargonininkas. Šio draugas kompozitorius seras Edwardas Williamas Elgaras jautė ypatingą simpatiją šiam šuneliui, mat, jo nuomone, pastarasis turėjo puikų muzikinį skonį. Šuo Danas dažnai dalyvaudavo choro repeticijose kartu sus savo šeimininku ir urgzdavo ant choristų, nepataikančių į toną. 

Kompozitorius Richardas Wilhelmas Wagneris taip pat vertino šunų muzikinius gebėjimus. Jis netgi pastatė  šuneliui suoliuką savo dirbtuvėse. Parašęs tam tikras muzikinio kūrinio dalis, jis šias sugrodavo pianinu ir stebėdavo klusniai šalia tupinčio šuns reakciją. Priklausomai nuo to, kaip į muziką reaguodavo augintinis, jis šias modifikuodavo. Wagneris pastebėjo, kad šunelio, vardu Pepsis, atsakas į melodijas priklausydavo nuo jų muzikinių raktų. 

Tyrimai iš tikrųjų partvirtina, kad šunys turi tam tikras muzikines preferencijas ir skirtingai reaguoja į įvairius muzikos tipus. Psichologė Deborah Wells vienos gyvūnų prieglaudos šuneliams paleido skirtingą muziką ir stebėjo šunų elgesį. Šunims buvo leidžiama pop muzika (Britney Spears, Robbie Williams ir kt.), klasikinė (Griego „Rytas“ , Vivaldi „Keturi metų laikai“, Bethoveno „Odė džiaugsmui“) ir sunkiojo metalo grupių (pavyzdžiui, „Metallicos“) kūriniai. Taip pat šunys klausėsi ir žmonių pokalbių bei tam tikrą laiką praleido buvo visiškoje tyloje. 

Šunų elgesys, priklausomai nuo to, kokios muzikos jie buvo priversti klausytis, iš tiesų skyrėsi. Kai mokslininkai jiems paleido sunkųjį metalą, šie susijaudino ir lojo. Klausydamiesi pop muzikos ar žmonių pokalbio, elgėsi visiškai įprastai, nebuvo pastebėta kokių nors išskirtinių elgesio bruožų. Klasikinė muzika, rodos, šunims sukėlė raminamąjį efektą: jie lojo mažiau nei paprastai ir dažnai priguldavo ir tupėdavo vienoje vietoje.