Kvaili žmonės, dėstė iš Italijos kilęs Carlo M. Cipolla, turi kelias būdingas savybes: jų yra daug, jie neracionalūs, ir sukelia problemas kitiems, iš to negaudami jokios regimos naudos sau, taip mažindami visuomenės bendrą gerovę. Nuo kvailumo apsisaugoti neįmanoma, teigė profesorius, miręs 2000 metais. Vienintelis būdas visuomenei išvengti griūties po idiotų našta – nekvailiems stengtis dar labiau ir kompensuoti kvailų grupės narių daromą žalą.

Apžvelkime C. M. Cipolla’o penkis pagrindinius žmonių kvailumo dėsnius:

Dėsnis Nr. 1: visi ir visada neišvengiamai nuvertina kvailų asmenų skaičių.

Kad ir kiek idiotų, manote, jus supa, visada pernelyg šį skaičių numažinate. Ši problema kyla, nes remdamiesi nesusijusiais faktoriais, tokiais kaip darbas, išsilavinimas ir kiti bruožai, kurių, mūsų manymu, kvaili žmonės neturi, darome šališką prielaidą, kad kažkurie žmonės yra protingi. Taip nėra. Iš čia:

Dėsnis Nr. 2: Konkretaus žmogaus kvailumo tikimybė nepriklauso nuo jokių kitų to asmens charakteristikų.

Kvailas asmuo yra toks asmuo, kuris sukelia žalą kitiems žmonėms ar žmonių grupėms, o pats negauna jokios naudos ir gal netgi patiria nuostolius.

C. M. Cipolla teigė, kad kvailumas yra visose populiacijose nekintantis rodiklis. Visose, kokias tik galima įsivaizduoti, kategorijose – lyties, rasės, tautybės, išsilavinimo, pajamų – yra fiksuota dalis kvailų žmonių. Yra kvailų profesorių. Yra kvailų žmonių Davose ir JT Generalinėje asamblėjoje. Kvailų žmonių yra visose tautose. Kiek kvailių tarp mūsų? To pasakyti neįmanoma. Ir bet kokie spėjimai vis vien tikriausiai pažeistų pirmąjį dėsnį.

Dėsnis Nr. 3. Kvailas asmuo yra toks asmuo, kuris sukelia žalą kitiems žmonėms ar žmonių grupėms, o pats negauna jokios naudos ir gal netgi patiria nuostolius.

C. M. Cipolla pavadino tai Auksiniu kvailumo dėsniu. Pasak ekonomisto, kvailas asmuo yra tas, kas kelia problemas kitiems be jokios aiškios naudos sau.

Dėdė negali nustoti dalintis netikromis naujienomis feisbuke? Kvailys. Vartotojų aptarnavimo tarnybos darbuotojas valandą laiko jus prie telefono, porą kartų nutraukia ryšį ir vis vien kažkokiu būdu sugeba sugadinti jūsų sąskaitą? Kvailys.

Šiame dėsnyje C. M. Cipolla pristato dar tris kitus, drauge su kvailumu egzistuojančius fenotipus. Pirmasis – protingas žmogus, kurio veiksmai teikia naudą tiek jam, tiek ir kitiems. Tada yra banditas, kuris gviešiasi naudos sau kitų sąskaita. Ir galiausiai yra bejėgis asmuo, kurio veiksmai turtina kitus jo sąskaita. C. M. Cipolla pavaizdavo šiuos keturis tipus grafiškai:

Nekvailių elgesys nėra pastovus. Kartais elgiamės protingai, kartais būname egoistiškais banditais, kartais elgiamės bejėgiškai ir tada mus išnaudoja kiti, o kartais esame „visko po truputį“. Tuo tarpu kvailiai yra nuoseklumo tvirtovės ir visada elgiasi beprasmiškai idiotiškai.

Tačiau nuolatinis kvailumas yra vienintelis pastovus kvailumo bruožas. Būtent todėl kvaili žmonės yra tokie pavojingi. C. M. Cipolla aiškina: „Iš esmės kvaili žmonės yra pavojingi ir kenkiantys, nes protingiems žmonėms sunku įsivaizduoti ir suprasti neprotingą elgesį. Protingas žmogus gali suprasti bandito logiką. Bandito veiksmai racionalūs ir paklūsta logikai: galima sakyti, bjauriai logikai, bet racionaliai. Banditas nori pliuso savo sąskaitoje. Kadangi jis nėra pakankamai protingas, kad sugalvotų, kaip tą pliusą pasiekti, ir tuo pačiu padėti pliusą pasiekti ir jums, savo pliusą jis gaus, jūsų sąskaitoje padarydamas minusą. Tai blogai, bet racionalu, ir jei esate racionalus, galėsite tai nuspėti. Bandito veiksmus, apgaulingus manevrus ir kėslus galima numatyti ir taikyti prevenciją.

Progresyviose visuomenėse didelė dalis elgiasi protingai ir taip nusveria kvailių padarytus nuostolius nauda, gauta sau ir visiems.

Su kvailu asmeniu to padaryti absoliučiai neįmanoma, kaip paaiškinta Trečiame dėsnyje. Kvailas sutvėrimas įžeidinės jus jus be jokios priežasties, negaudamas jokios naudos, be jokio plano ar schemos pačiu netinkamiausiu laiku, neįtikinamiausiose vietose. Ir nėra jokio racionalaus būdo numatyti, ar – ir kada, kodėl kvailys atakuos. Susidūrę su kvailu asmeniu, visiškai priklausote nuo jo malonės.“

Visa tai apibendrina:

Dėsnis Nr. 4: Nekvaili žmonės visada nuvertina kvailų asmenų griaunamąją galią. O būtent nekvaili žmonės nuolat pamiršta, kad visur ir visada, bet kokiomis aplinkybėmis, reikalai ir/ar ryšiai su kvailais žmonėmis visada reiškia brangią klaidą.

Nuvertiname kvailybę ir taip keliame grėsmę sau patiems. Taip priėjome prie penktojo ir paskutiniojo dėsnio:

Dėsnis Nr. 5: Kvailys yra pavojingiausias asmens tipas.

Iš čia išvada: kvailas asmuo pavojingesnis už banditą. Su kvailumu negalime nieko padaryti. Ar visuomenė sugrius po savo kvailų piliečių našta ar ištvers, priklauso nuo nekvailių. Progresyviose visuomenėse didelė dalis elgiasi protingai ir taip nusveria kvailių padarytus nuostolius nauda, gauta sau ir visiems.

Nykstančiose visuomenėse kvailų asmenų dalis tokia pati, kaip ir sėkmingų. Bet jose taip pat didelė dalis bejėgių žmonių, ir, kaip rašo C. M. Cipolla, „nerimą keliantis banditų klestėjimas su kvailumo obertonais.“

„Tokie nekvailių populiacijos sudėties pokyčiai neišvengiamai stiprina destruktyvias [kvailių] frakcijos galias ir užtikrina žlugimą, – apibendrina C. M. Cipolla. – Ir šalis garma pragaran.“