– Jau gerokai anksčiau, po Krymo aneksijos, supratome, kad kibernetinė erdvė mums yra dar neištirta. Pamatėme, jog aneksuojant Krymą, kibernetiniai incidentai – duomenų srautų perėmimas ir nukreipimas į žemyninę Rusiją – buvo naudojami kaip ginklas. Tai iš karto lydėjo dezinformacijos atakos, melagienos ir tuomet supratome, kad staiga atsirado kažkoks hibridas. Atsigręžę į save paklausėme – ar esame tam pasiruošę? Atsakymas buvo ne. Nors mūsų IT skaitmenizacija yra pažangi, kibernetinė erdvė nėra pakankamai apsaugota, o dažnu atveju net nepastebime, kad blogų kėslų turinčios grupuotės sėkmingai veikia, pasitelkdamos naujausias ir pažangiausias technologijas.

– Ar visada už tokių atakų stovi Rusija? Ar jau tada galėjote tai identifikuoti, ar dabar tai jau aišku?

– 90 proc. incidentų vesdavo į Rusijos Federaciją. Taip pat fiksuodavome pavienes operacijas iš Kinijos, rečiau – iš Šiaurės Korėjos. Tačiau aiškiai matėme, kad šioje erdvėje veikia absoliučiai visų šalių žvalgybos, įskaitant ir draugiškų valstybių. Kibernetinė erdvė jau seniai yra pripažinta kaip viena iš kovos arenų – kaip sako ir kariuomenės vadas, tai yra mūsų karybos erdvė. Neatsitiktinai pats NATO tai pripažino kaip atskirą karo domeną, o tai reiškia, kad galime čia sėkmingai siekti rezultatų – tiek trikdydami priešo veiklą, tiek perimdami žvalgybinę informaciją, tiek ir, be abejo, gindamiesi. Kadangi visi mūsų pajėgumai yra paremti IT technologijomis ir skaitmeninėmis paslaugomis, turime ką prarasti.

– Ar reikalinga tokia struktūra, kokia dabar įkurta kariuomenėje – kaip jungtinis centras, bendra valdyba, koordinuojanti visas iki šiol vykdytas operacijas?

– Čia labiausiai tinka posakis – geriau vėliau negu niekada. Kitos valstybės ryžtingiau sprendė šiuos klausimus ir šiek tiek anksčiau kūrė panašias struktūras. Lietuva buvo išskirtinė tuo, kad turėjo savo modelį. Tuo metu nebuvo visiškai aišku, ar tai karinis, ar civilinis domenas, nes jame dalyvavo ir kritinės infrastruktūros specialistai, ir civiliai. Galiausiai Lietuva nusprendė, kad bent jau minimaliai tokias pajėgas reikia kurti krašto apsaugos sistemoje. Tuomet buvo įkurtas Kibernetinio saugumo centras, pavaldus Krašto apsaugos ministerijai, kuriame dirbo ir civiliai, ir kariai. Taigi iš esmės struktūra jau egzistavo. Dabar atėjo brandos etapas – būtina formuoti atskirą dalinį, junginį, kuris būtų pasirengęs pačioms sudėtingiausioms operacijoms.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Planuojama, kad naujajame centre dirbs 800 specialistų, atsakingų už visą Lietuvos kibernetinę apsaugą ir gynybą. Šiuo metu užpildyta 400 etatų. Ar Lietuva turi dar 400 specialistų?

– Manau, kad Lietuvoje talentų netrūksta, tačiau akivaizdu, kad vien žmonių neužteks – būtina galvoti apie technologinius sprendimus. Šiandien reikėtų kalbėti apie skaitmeninį karį.

– Dirbtinį intelektą?

– Galime susitarti ir dėl tokio pavadinimo, tačiau iš esmės tai yra naujos kartos technologijų rinkinys, padedantis žmogui. Kadangi duomenų srautai yra milžiniški, o kibernetinių atakų metodų – nesuskaičiuojama gausybė. Tai, kad dirbtinis intelektas jau kovoja su dirbtiniu intelektu, irgi nebėra naujiena. Tai reiškia, kad karinis dirbtinis intelektas arba skaitmeninis karys yra neišvengiama dabarties realybė. Jis gali padėti išspręsti trūkstamų specialistų iššūkius.

– Kitaip tariant, reikia galvoti ne tik apie dronų, tankų ar oro gynybos sistemas, bet ir apie pažangiausių lustų įsigijimą, kurie yra naudojami dirbtinio intelekto skaičiavimams, ar ne?

– Pirmą kartą kariuomenė ir krašto apsauga šią technologiją išbandė, berods, 2017 metais. Tuomet nuspręsta naudoti rinkoje prieinamus lustus, nes kriptovaliutų kasimo technologija jau buvo žinoma ir veikė vaizdo plokščių principu, apskaičiuojant tuos algoritmus. Tai mes ėmėme tas plokštes ir analizavome...

– Vietoj kriptovaliutų kasimo naudojote…

– Taip, naudojo duomenų analitikai. Taigi dabar tai būtų naujos kartos instrumentai – daug galingesni, su dar pažangesniais modeliais viduje.

– Kariuomenės vadas kalbėjo apie tai, kad svarbu ne tik apsiginti, bet kartais ir suduoti pirmą smūgį. Jei taip, kas tuomet būtų taikinys? Ką reikėtų atakuoti – trolių fabrikus? Ar Lietuvos elfai galėtų užpulti trolių fabrikus, kurie siautėja socialiniuose tinkluose? O gal kažką kitą?

– Galiu pateikti kelis variantus. Akivaizdu, kad priešo aviacija gali pulti mus. Tai reiškia, kad įvairios sistemos – ryšių tinklai, IT komponentai, leidžiantys lėktuvams skristi – yra legalūs taikiniai. Jei galime įsiskverbti į lėktuvo „smegenis“, išvesti iš rikiuotės radarų sistemas ar raketų paleidimo mechanizmus, tai net nevadinčiau puolimu – tai aktyvi gynyba. Tai užtikrina, kad priešas ar oponentas negalėtų veikti. Jei siekiame įgyti pranašumą, labai svarbi yra žvalgyba. Mums reikia perimti duomenis, priešo puolimo planus, pajėgumų dislokacijos planus ir atsargų logistikos duomenis. Taip pat itin svarbu valdyti informacinį lauką. Oponentas deda daug pastangų, kad dezinformuotų, klaidintų ir paveiktų visuomenę, todėl mums būtina su tuo kovoti. Tai nėra vien puolamojo pobūdžio operacijos – jos gali būti gynybinės, tačiau kartu leidžiančios duoti atsaką ir informaciniame lauke.