Geriausi atradėjai yra vaikai, tačiau ilgainiui daugelis jų šiuos įgūdžius pamiršta – šios mintys skambėjo paskutinį vasaros savaitgalį vykusiame diskusijų festivalyje „Būtent!“.

„Iš tikrųjų, maži vaikai yra empirinių tyrimų dėstytojai mums visiems, nes jie turi neribotą norą viską suprasti. Nors nei turi vadovėlių, nei moka skaityti, jie bando – viską ima, galbūt kartais sulaužo. Tačiau tėveliai, būdami daug protingesni, juos drausmina, neleidžia taip elgtis. Ir tuomet vaikai labai puikiai išmoksta nebandyti, neimti, neliesti ir neatrasti. O juk būtent šios savybės ir smalsumo mums reikia, jeigu norime auginti tyrėjų kartą“, – teigia Mokslo ir inovacijų populiarinimo centro „Mokslo sala“ vadovė Aistė Lukaševičiūtė.

Klysti universitete

Pasak KTU mokslininko ir dėstytojo dr. Beno Gabrielio Urbonavičiaus, studentai, jau ateidami į universitetą, neretai su savimi atsineša tam tikrus įsitikinimus – kas veikia ir galima, o kas ne, – įspraudžiančius juos į nerašytus rėmus ir ribojančius jų kūrybiškumą.

„Tikrai ne kartą esame susidūrę su situacija, kai studentai nedrįsta eksperimentuoti, nes bijo, jog sulaužys įrangą. Aš jiems visada sakau – jeigu ir sulaužysit, sutaisysime kartu. Ir tik tai supratę jie įgauna pasitikėjimo savimi“, – diskusijos metu aiškina dr. B. G. Urbonavičius.

Universitetui, pasak jo, šiandien tenka svarbi užduotis tapti vieta, kurioje, nebijant klaidų, būtų leidžiama realizuoti savo idėjas ir taip kurti naudą visuomenei.

„Realūs kūrybiniai projektai yra neatsiejama šiandienos universiteto dalis ir man labai smagu, kad mes kuriame vietą, kurioje saugu bandyti, klysti ir rasti būdą, kaip geriausiai pasiekti norimą rezultatą. Juk iš esmės universitetas tam ir yra, kad studentai čia galėtų atrasti save. O matydami, kad vieni ar kartu su komanda gali pasiekti iš tiesų labai daug, jie pajaučia motyvaciją kurti toliau“, – teigia KTU docentas.

Dešimtukų svarba

Inovacijas diktuoja rinkos poreikiai, o jų įgyvendinimas neretai reikalauja tarpdisciplininio požiūrio. Nors jau ne vienus metus švietimo sistemoje įgyvendinama STEAM (angl. Science, Technology, Engineering, Arts, Mathematics – gamtos mokslai, technologijos, menai ir kūryba, matematika) koncepcija, pasak A. Lukaševičiūtės, tiek formaliajam, tiek neformaliajam ugdymui vis dar trūksta integralaus požiūrio į mokslą.

„Net kalbant apie neformalųjį ugdymą, iš visų Lietuvoje siūlomų būrelių, tik 4–7 proc. jų yra susiję su STEAM. Nors šis skaičius palaipsniui auga, stebint tokią sparčią technologinę pažangą ir žinant mūsų prioritetus, šis procentas yra itin mažas“, – pabrėžia ji.

Universitetas, kaip aukštojo mokslo įstaiga, pirmiausia padeda išmokti mąstyti, ieškoti informacijos, klausti teisingų klausimų.

Mūsų švietimo sistema, tikina ekspertai, vis dar labai orientuota į žinojimą ir šių žinių patikrinimą, o klaidos dažnai vertinamos neigiamai, nors būtent jos yra neatsiejama inovacijų dalis. Tad neretai, diskusijos metu pastebi B. G. Urbonavičius, net ir ne itin pažangūs studentai vėlesniuose kursuose gali atsiskleisti kaip puikūs inovatoriai.

Žmogaus užduotis

Pasaulis, kuriame formalių žinių reikšmė mažėja, o atsakymus gali pasufleruoti dirbtinis intelektas, universitetams, pripažįsta B. G. Urbonavičius, tampa vis sunkiau išmokyti nekintančių tiesų. Tačiau žaibiškų technologinių pokyčių kontekste kaip niekad išauga žmogaus kritinio ir kūrybiško mąstymo ir gebėjimo veikti neapibrėžtose situacijose reikšmė. Tad universitetas, kaip inovacijų ekosistemos dalis, atlieka itin svarbų vaidmenį, pabrėžia diskusijos dalyviai.

„Mokykla ar kolegija gali išmokyti amato, tačiau universitetas, būdamas aukštojo mokslo įstaiga, pirmiausia padeda išmokti mąstyti, ieškoti informacijos, klausti teisingų klausimų, – pabrėžia A. Lukoševičiūtė. – Universitetas nėra tik sritis, į kurią pasirenkame gilintis. Tai ir infrastruktūra, tai ir žmonės, pažintys, mąstymo būdas, mokėjimas mokytis.“

Tačiau ar vien tik kūrybiškumo, smalsumo, atkaklumo ir degančio noro kurti užtenka, norint tapti ateities inovatoriumi? Ekspertai pabrėžia – be pamatinių žinių, kurias suteikia tiek mokykla, tiek universitetas, neįmanomas nei kritinis mąstymas, nei inovacijos.

Jau dabar dr. B. G. Urbonavičius pastebi suklusti verčiančią tendenciją – jaunoji moksleivių karta per daug pasitiki dirbtiniu intelektu ir pasiduoda pagundai ne savarankiškai ieškoti atsakymų, o leisti juos surasti ChatGPT.

„Teko dalyvauti su moksleiviais projekte, kuriame jie turėjo programuoti. Tačiau iš tikrųjų jie net nebandė patys to daryti – jie rašė užklausas ChatGPT ir laukdavo rezultato. Jeigu jis netenkindavo, rašydavo dar vieną užklausą ir taip toliau. Nors jie patys mokėjo programuoti, bandydami sutaupyti laiko jie rinkosi DI pagalbą ir, paradoksalu, sugaišo ilgiau nei būtų sugaišę programuodami savarankiškai“, – diskusijos metu pastebėjimais dalijasi KTU docentas.

Jis pabrėžia, kad nerimą kelią ne tai, jog naudojamės DI, tačiau tai, kad imame juo aklai pasitikėti. Be to, technologijoms vis labiau skverbiantis į mūsų gyvenimus, pastebi „Mokslo salos“ vadovė, vis opesnis tampa ir žmogiškųjų vertybių, moralės klausimas. Kaip užtikrinti, kad tiek mes patys, tiek ir ateities technologijos jų paisytų?