Kaip tai vyksta? Kaip tai atpažinti bei reaguoti? Ir koks yra mūsų visuomenės atsparumas dezinformacijai bei istorijos klastojimui? Apie tai su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutavo Klaipėdos universiteto istorikas, profesorius Vygantas Vareikis ir Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, istorijos mokslų daktaras Algimantas Kasparavičius.
– Ką reiškia istorijos klastojimo sąvoka? Kaip tai atskirti ir atpažinti paprastam žmogui?
– V.V.: Neseniai peržvelgiau seniai žinomą Marshall McLuhan knygą „Kaip suprasti medijas?“. Medijos yra ne tik žiniasklaida, tai yra perdavimo būdas. Noriu išdėstyti keletą teorinių dalykų, nepradėdamas nuo to, kas yra ne taip ir lengvai suprantama. Norint tai gerai suprasti, reikėtų pusmečio bakalauro kurso.
M. McLuhan 1964-aisiais gana tiksliai nuspėjo tai, ką mes matome šiandien. Mes pereiname nuo knygos epochos prie elektros epochos. Tada buvo visai kitokios medijos ir kitoks, neracionalus, linijinis mąstymas, paremtas emocijos bei kitokiu vaizdinių supratimu. M. McLuhan rašė, kad mes sparčiai artėjame prie paskutinės žmogaus kūrinių fazės, prie technologinės sąmonės simuliacijos, kai kūrybinis pažinimo procesas bus kolektyviai ir bendrai išplėstas bei apims visą žmonių visuomenę. Tuomet nebuvo dirbtinio intelekto, šiuolaikinių technologijų ir interneto. Man labai keista, kad tos įžvalgos buvo pamirštos.
Reikėtų klausti, į ką taikomasi bandymu dezinformuoti. Ar yra taikomasi į tokius žmones kaip aš, kurie gimė 1960-aisiais, ar į tuos, kurie gimė prieš 10 metų? Tai yra visiškai skirtingi dalykai. Gali būti, kad mes nebesusikalbėsime su žmonėmis, kurie yra skirtingų kartų.
– Bet vis tiek yra kažkokie atramos taškai, į kuriuos gali remtis istorikai?
– V.V.: Ir vėl pacituosiu M. McLuhaną – mes kuriame priemones, o priemonės kuria mus. Kas yra posttiesa iš istorikų pusės, aš nesuprantu. Istorikai turi reikalą su praeitimi, kuri irgi yra interpretacijos dalykas. Svarbiausia suvokti tai, kas yra kuriama ir aiškinama. Tai yra nepaprastai sudėtingi procesai ir mes esame ant tokio greito lūžio, kokio nebuvau matęs. Perėjimas nuo Gutenbergo epochos, nuo knygų skaitymo prie televizijos vyko greitai, bet perėjimas nuo elektros epochos prie dirbtinio intelekto vyksta jau dabar.
– Algimantai, mes gyvename sudėtingame laikotarpyje, kuris yra vadinamas technologine, informacine revoliucija. Kaip jūs apibūdintumėte tai, kaip mes šiandien keičiamės ir priimame istoriją?
– A.K.: Čia gali būti daug skirtingų versijų. Ko gero, paprasčiausia būtų sakyti, kad mes artėjame prie istorijos kaip prie masinės akademinės disciplinos. Ji mokymo programose atsirado gana vėlai, maždaug XIX a. Viduryje.
– Tai norite pasakyti, kad istorijos mokslas yra ne senas?
– A.K.: Pats mokslas yra senas, jei žiūrėsime į universitetus. Ten jis buvo dėstomas labai seniai. Tačiau viduramžiais ir naujaisiais laikais labai menkas procentas žmonių su tuo susipažino. Tos žinios atėjo per istoriją ir iki naujųjų laikų, pramoninių revoliucijų bei tautinių valstybių veikė labai nedidelį elito sluoksnį. O kai istorija tapo prieinama ir privaloma visiems, kartu atėjo ir tautinės valstybės koncepcija. Valdovą, karalių, imperatorių ar kunigaikštį pakeitė tauta ir reikėjo paaiškinti, kas tai yra. Tauta yra žymiai sudėtingesnis dalykas, todėl atsirado poreikis padaryti istoriją masiniu dalyku. Kita vertus, kartu su istorijos atėjimu atsirado ir tai, ką šiandien mes įvardiname kaip dezinformaciją ar propagandą. Istorijos kaip dalyko atėjimas į mokyklą turėjo propagandinį tikslą – vienyti, cementuoti skirtingas tautines bendrijas. Galiu pasakyti, kad iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos prancūzai gyveno Paryžiuje. Panašus dalykas vyksta ir Europoje.
Šiais laikais susiduriame su naujomis technologijos ir dirbtiniu intelektu. Tai nėra visai nauja, bet propagandos laukas išaugo šimtus kartų. Profesionaliam protui, kuris dirba toje srityje, gali būti pakankamai sudėtinga atskirti tam tikrus dalykus. Žmogus, profesionalas netolimoje ateityje turės atlikti didelį darbą, kad nustatytų, ar internetinėje erdvėje rastas daiktas yra tikras. Bijau, kad netolimoje ateityje tai taps nebeatskiriama. Jei taip nutiktų, tuomet istorija kaip mokslas taptų nebereikalinga. Ji nebeatliktų pirminės funkcijos, su kuria buvo įvesta į mokyklas.
– Vygantai, ar jūs irgi manote, kad istorija ir propaganda visada ėjo šalia viena kitos?
– V.V.: Visiškai sutinku. Pažiūrėkime į tai, kas vyko Europoje XIII a. antroje pusėje. Šiais metais daugiau laiko praleidau Neapolyje ir paskaičiau Neapolio istoriją. XIX a. antrosios pusės Neapolio istorija yra tiesiog nuostabi. Vyko ir maro epidemija, ir maras, ir kiti dalykai. Bet turtingieji gyveno savo burbule. Jei prasidėdavo maro epidemija, jie savo brangenybes perkeldavo į kalną. Kokia čia istorija? Ji nieko nejungia. Tai yra tokie skirtingi dalykai. Valstietis privalo arti, elgeta – elgetauti, o didikas gali daryti ką tik nori. Iš tiesų atsiradus nacionalizmui viską koncentravo istorija. Napaleonas pats rašė savo istoriją. Prancūzijos visuomenė apie pralaimėtą Trafalgaro mūšį sužinojo tik tada, kai jis buvo nuverstas. Tai primena Putino Rusiją, nepaisant to, kad Napaleonas buvo herojus. Taip yra konstruojama istorija bei renkami dokumentai. Nacionalizmas taip yra pat konstruojamas per istorinę prizmę. Tačiau per Pirmąjį pasaulinį karą jis prasiveržė labai baisiais epizodais. Atrodo, kad tai buvo dvi nepaprastai kultūringos nacijos. Istorija yra pavojingas dalykas. Nyčė sakė, kad mes tampame tais, į kuriuos žiūrime. Jei žiūrėsime į gėrį, būsime geri. O jei žiūrėsime tik į baisybes ir nusikaltimus, patys būsime tokie.
– Ar žmonės nenori girdėti nemalonios savo istorijos dalies?
– V.V.: O kas nori girdėti nemalonius dalykus apie save? Iš istorijos mes nieko nepasimokime ir ji tikrai nėra gyvenimo mokytoja, nebent protingiems žmonėms.
– Algimantai, ar sutinkate su tuo, kad istorija tik skaudžiai baudžia tuos, kurie nenori matyti tikrovės?
– A.K.: Taip. Yra auksinė taisyklė, kad išmoksta tik tie, kurie mokosi. Mes puikiai žinome, kad absoliuti dauguma nesimoko. O kita dalis, kuri sąmoningai galėtų mokytis, tiesiog to nenori. Istoriją rašo nugalėtojai. Mes nerasime nė vienos istoriją parašiusios tautos, kuri būtų pralaimėjusi civilizacijų lenktynėse. Galiu pasakyti paprastą dalyką. Jei atsiversite britų vadovėlius, pažiūrėsite į ikonografijas ir piešinius, pamatysite, kad admirolas Nelsonas visur vaizduojamas didingas ir aukštas, nors jo ūgis net nesiekė 1,60 m. Ikonografijoje jis yra vaizduojamas aukštesnis už Napaleoną, kurio ūgis siekė 1,62 m. Tautos per istoriją pasako tai, ką nori pasakyti. Jos nori pasirodyti didingos ir kažką laimėti. Istorija yra labai patogus bei sėkmingas laukas politinei ir ideologinei kovai.
– Ar karų metu istorija aptarnauja tautos mobilizaciją?
– A.K.: Be jokios abejonės. Kalbant apie karų epochas, istorinis jausmas užaštrėja. Tautinių, nacionalinių ir demokratinių valstybių epochoje eilinis karys iš ideologijos sėmėsi stiprybės. Ankstesniais laikais dar buvo galima apeliuoti į religiją. Vieni mirė už islamą, kiti už krikščionybę ar kitą religiją. Masės turi suprasti, už ką jos kovoja. Vieni tai daro dėl didingos imperijos istorinės atminties, o kiti dėl priešingos priežasties. Deja, bet tai yra varomoji istorijos jėga. Žmonės yra mirtingi ir ambicingi. Istorija siunčia jiems aiškią žinutę, kad tas, kas pralaimi, turi mirti, o ambicingasis gali švęsti pergalę. Tuo yra pagrįsta istorijos kaip dalyko prasmė net šiame moderniame pasaulyje.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
Naujausi komentarai