Sudėtinga lyginti

Pasak dr. Manto Lukausko, Kauno technologijos universiteto Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto (KTU MGMF) mokslininko ir „Hostinger“ DI technologijų vadovo, dauguma šiuolaikinių DI modelių, generuojančių vaizdus, ypač paremtų difuzijos (angl. diffusion) principais, veikia pagal sudėtingą procesą. Jie mokomi analizuojant milžinišką kiekį egzistuojančių vaizdų ir jų aprašymų.

„Viena vertus, DI sugeneruotas vaizdas yra techniškai unikalus pikselių rinkinys, kokio anksčiau nebuvo, o žmogus, pateikdamas užklausą (angl. prompt), įneša tam tikrą kūrybinį impulsą, idėją“, – svarsto KTU mokslininkas.

Kita vertus, pats DI modelis neturi sąmonės, intencijos ar gyvenimiškosios patirties – elementų, kurie dažnai laikomi menininko kūrybos šerdimi. Jo kūryba tėra statistinių dėsningumų, išmoktų iš žmonių sukurtų darbų, rezultatas.

„Mano nuomone, DI generuotą vaizdą galima laikyti įrankio produktu, kurio originalumas ir meninė vertė labai priklauso nuo idėjos originalumo, žmogaus indėlio į užklausos formulavimą ir galutinio rezultato panaudojimo konteksto. Tai labiau žmogaus ir DI bendradarbiavimo rezultatas nei vien DI kūryba. Todėl vienareikšmiškai vadinti tokius vaizdus originaliais meno kūriniais kol kas sudėtinga, ypač lyginant juos su tradicine žmogaus kūryba“, – sako jis.

Stiliaus imitavimas

M. Lukauskas pasakoja, kad nuotraukų perdirbimas (angl. remix) dažniausiai reiškia tiesioginį egzistuojančio kūrinio ar jo dalių paėmimą ir modifikavimą – pavyzdžiui, sukuriant koliažą, pakeičiant spalvas ar pridedant naujų elementų. Čia dirbama su konkrečiais egzistuojančio kūrinio pikseliais ar struktūra, todėl toks darbas laikomas išvestiniu kūriniu.

DI generuojami vaizdai (idealiu atveju) nėra vieno konkretaus kūrinio perdirbiniai. Jie kuriami remiantis išmoktais dėsningumais ir stiliais, apibendrintais iš daugybės egzistuojančių vaizdų. DI tarsi supranta tam tikro stiliaus esmę – pavyzdžiui, „Ghibli“ būdingas linijas, spalvų paletę ar atmosferą – ir ją pritaiko kurdamas naują turinį.

„Mažesnė teisinė rizika kyla tada, kai DI generuotas vaizdas tik imituoja stilių ar estetiką, bet nekopijuoja konkrečių autoriaus teisėmis saugomų elementų – pavyzdžiui, unikalių personažų, tokių kaip Totoro, specifinių siužetų ar kompozicijų. Pats stilius dažniausiai nesaugomas autoriaus teisių. Todėl „Studio Ghibli“ estetikos imitavimas greičiausiai nebūtų laikomas pažeidimu, o veikiau kūrybos išraiška, įkvėpta to stiliaus“, – pastebi jis.

Mokslininko teigimu, galimas pažeidimas kyla tada, kai DI sugeneruotas vaizdas yra labai panašus (angl. substantially similar) į konkretų, autoriaus teisėmis saugomą kūrinį. Tai gali nutikti, jei DI modelis netyčia įsiminė ir atkūrė dalį mokymosi duomenų arba jei užklausa buvo labai specifinė, tiesiogiai nurodanti kopijuoti konkretų elementą. Jei rezultatas aiškiai atpažįstamas kaip konkretaus filmo kadras ar personažas, tai jau reikštų didelę autoriaus teisių pažeidimo riziką.

„Verta pastebėti, kad naujausi DI modeliai, tokie kaip „OpenAI“ vystomi produktai, jau integruoja tam tikras apsaugos priemones. Nors jie dažnai geba sėkmingai generuoti vaizdus pagal pageidaujamą stilių (pvz., tam tikro animacinio filmo estetiką), bandant generuoti konkrečius, autoriaus teisėmis saugomus personažus ar elementus, modelis neretai atsisako vykdyti užklausą“, – sako jis.

Kas atsako?

M. Lukauskas atkreipia dėmesį, kad tiek ES, tiek JAV autoriaus teisių įstatymai orientuoti į žmogaus kūrybą. Tad, pagal šiuo metu vyraujančią praktiką (pavyzdžiui, JAV Autorių teisių biuro sprendimus), DI generuoti vaizdai, prie kurių žmogus prisidėjo tik įvesdamas paprastą tekstinę užklausą, nelaikomi saugotinais, – tokiais atvejais trūksta būtino žmogaus kūrybos indėlio.

„Tačiau jei naudotojas reikšmingai įsitraukia: redaguoja, perkuria ar sujungia kelis DI sukurtus elementus į sudėtingesnį kūrinį, toks indėlis jau gali būti pripažintas autoriniu ir įgyti teisinę apsaugą“, – pažymi jis.

Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad atsakomybė už DI generuotą turinį gali tekti pačiam naudotojui – ypač tuomet, kai jis tokį turinį platina viešai, pavyzdžiui, internete ar komerciniais tikslais. Problema kyla ne dėl paties stiliaus imitavimo, o tada, kai sugeneruotas vaizdas pernelyg primena saugomą personažą, sceną ar kitą originalų kūrinio elementą ir taip pažeidžia autoriaus teises. Jei turinys kuriamas tik asmeniniam naudojimui, teisinė rizika mažesnė, tačiau naudotojas prisiima atsakomybę už jo teisėtumą.

M. Lukausko teigimu, sparčiai tobulėjantis DI turės didžiulį ir daugialypį poveikį, ypač kūrybinėms industrijoms – jis ne tik atvers naujų galimybių, bet ir kels nemažai iššūkių.

„Gali sumažėti tam tikrų standartinių fotografijos rūšių, ypač generinių vaizdų, poreikis. Kita vertus, fotografai galės naudoti DI kaip įrankį idėjoms generuoti, vaizdams redaguoti ar kurti visiškai naujo tipo vizualinį meną. Unikali, meninė fotografija išliks vertinga“, – pažymi jis.

DI padės greičiau vizualizuoti idėjas, kurti prototipus ir generuoti variacijas. Tai gali demokratizuoti kūrybą, leidžiant žmonėms, neturintiems specifinių įgūdžių, įgyvendinti savo vizijas. Tačiau kartu kils klausimų dėl autorystės, originalumo ir teisių tų menininkų, kurių stilius imituojamas.