Teoriškai neribotos, o praktiškai vis dar iki galo neištirtos DI galimybės kelia daugybę diskusijų. Kas tas DI? Ar jis atneš vien naudą, ar vis dėlto kertame šaką, ant kurios sėdime? DI tiria, kuria, o gal tik mėgdžioja? Išmoningiausi sąmokslo teorijų skleidėjai jau skuba gąsdinti naiviuosius neva žmoniją užvaldysiančiais robotais ir panašiomis apokalipsėmis.

Tad „Santaka“, kaip sakoma, ima jautį už ragų ir kalbina iškiliausius DI srities žinovus. Vienas tokių – VDU Informatikos fakulteto dekanas, INFOBALT prezidentas, Dirbtinio intelekto asociacijos valdybos narys, profesorius Tomas Krilavičius.

– Dirbtinis intelektas – kas jis: kūrėjas ar imitatorius?

– DI yra viena karščiausių temų šiandien. Tai viena labiausiai aptariamų technologinių inovacijų, keičiančių žmonių kasdienes veiklas, verslo procesus ir netgi menininkų kasdienybę. Ypatingas dėmesys šiam technologiniam reiškiniui buvo parodytas 2025-ųjų vasarį vykusiame DI skirtame Paryžiaus aukščiausiojo lygio susitikime, kuriame viso pasaulio valstybių lyderiai susirinko aptarti DI vystymo ir reguliavimo problemas. Tačiau esminis klausimas lieka atviras: ar DI yra tik informacijos apdorojimo sistema, gebanti imituoti žmogiškąją logiką, ar vis dėlto jis gali būti laikomas tikru kūrėju?

Šiandieniai generatyvinio DI modeliai (pvz., „ChatGPT“, „Gemini“, „Microsoft Copilot“, „DeepSeek“) geba generuoti tekstus, muziką, paveikslus ir net mokslinius straipsnius. Tačiau reikia pasakyti, kad tai nėra originali kūryba. DI modeliai apmokyti naudojant milžiniškus informacijos kiekius, šiuo atveju – praktiškai visą interneto turinį, todėl yra pajėgūs generuoti įvairias, kartais geras, o kartais vis dėlto blogas, jau matyto turinio kombinacijas. Tam tikrais atvejais kai kurie DI sugeneruoti darbai jau pranoksta žmonių lūkesčius, kita vertus, DI modeliams nesvetimos ir haliucinacijos – reiškinys, kai jiems formuluojamas užklausas modeliai suvokia neteisingai ir dėl to pateikia klaidingą informaciją ar neegzistuojančius faktus pristato kaip realius, su sveika sąmone prasilenkiančius rezultatus pateikia kaip tiesas ir pan.

Šiuo metu mokslininkai daug diskutuoja apie tai, ar šiandien naudojamos DI architektūros ir apmokymo technologijos gali leisti sukurti tokius DI modelius, kurie galėtų būti universalūs, mokytis patys ir generuoti unikalų turinį. Vieni mano, jog proveržis visai netoli, kitiems atrodo, kad šiandienės technologijos dar nėra pajėgios to užtikrinti ir kad pažangos reikėtų siekti kitaip. Bet kokiu atveju dabartiniai sprendimai, kad ir kiek gerai veiktų, vis dar yra nuostabūs, sunkiai prognozuojami superplagiatoriai.

– DI akto realizavimas Lietuvoje – dėl ko jis toks svarbus? Jūsų nuomone, ko būtent reikėtų, kokie būtų įvairių Lietuvos visuomenės grupių, galbūt ir sprendimų priėmėjų lūkesčiai, kad šio akto realizavimas vyktų sparčiau?

– Tai, kad DI progresas ir jo atveriamos galimybės daugeliui kelia susižavėjimą, būtų sunku paneigti, kita vertus, jo veikimo neapibrėžtumas, nežinojimas, kaip sėkmingai jį taikyti, daug kam kelia ir tam tikrų baimių. ES, siekdama suvaldyti su DI vystymusi susijusias rizikas ir apsaugoti savo piliečius nuo galimų grėsmių, t. y. netinkamo DI naudojimo, yra parengusi ir patvirtinusi DI aktą. Juo siekiama užtikrinti saugų, etišką ir atsakingą DI sistemų kūrimą ir naudojimą. Akte apibrėžti skirtingi DI pagrindu veikiančių sistemų naudojimo rizikos lygiai ir įvertinta, ar jau galima tokias sistemas naudoti, kiek joms galima suteikti autonomijos ir kiek jas turi prižiūrėti žmonės.

Siekiant apsaugoti piliečius nuo netinkamo DI naudojimo, pačių rizikingiausių sistemų, tokių kaip socialinio reitingavimo, stebėjimo ir biometrinio atpažinimo, manipuliaciniai DI sprendimai yra visiškai draudžiami arba leidžiami tik išimtiniais atvejais. Didelės rizikos sistemos, naudojamos sveikatos apsaugoje, teisėsaugoje, transporto ir finansų srityse, turi tenkinti labai griežtus skaidrumo ir saugumo atitikties reikalavimus. Paprastesni modeliai, pvz., brukalų filtrai, nebus reguliuojami. Žinoma, tokie reguliavimai stabdo progresą, tačiau dėl technologijos ribotumo ir apmokymui reikalingų duomenų trūkumo labai sudėtinga užtikrinti tinkamą jos veikimą, pvz., tendencingumo (angl. bias) nebuvimą, atsakymų patikimumą.

Lietuvoje šiuo metu taip pat atliekami paruošiamieji darbai DI reguliavimui. Jau turime parengtą DI reguliavimo schemą:

1. Inovacijų agentūra gauna (nuo 2025 08 01) notifikuojančios institucijos funkcijas, t. y., ji turės notifikuoti ir prižiūrėti atitikties vertinimo įstaigas, kurios atliks arba atlieka didelės rizikos DI sistemų atitikties vertinimą ir sertifikavimą.

2. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba (RRT) tampa (nuo 2025 04 01) rinkos priežiūros institucija. Ji atliks rinkos priežiūros institucijos funkcijas tiek, kiek tai yra susiję su nacionalinės kompetentingos institucijos funkcijų vykdymu, tačiau nebus vienintelė rinkos priežiūros institucija – kitos šiuo metu veikiančios rinkos priežiūros institucijos taip pat vykdys priežiūros funkcijas įgyvendinant tiesiogiai taikomas DI akto nuostatas. RRT atliks ir bendrojo kontaktinio punkto funkcijas, užtikrindama bendradarbiavimą su kitomis rinkos priežiūros institucijomis, palaikydama kontaktus su visuomene ir partneriais šalies ir ES mastu.

Reikia tikėtis, kad RRT pasirinks verslui ir mokslui draugišką reguliavimo būdą, t. y. padės, patars ir konsultuos, kaip kurti tinkamus sprendimus, o ne tik draus ir baus.

– Skiriate daug dėmesio tokioms aktualioms temoms kaip kibernetinis saugumas, visuomenės atsparumo dezinformacijai ir propagandai užtikrinimas. Kokias kibernetinio saugumo problemų ir dezinformacijos sklaidos grėsmes sietumėte būtent su DI? Kaip galbūt įmanoma tų grėsmių išvengti ar, pasitelkus tą patį DI, efektyviau jas užkardyti?

– Lietuvoje, kaip ir daug kur pasaulyje, DI potencialas išnaudojamas labai mažai. O jis gali padėti ir efektyvinant įvairias veiklas versle, valstybinėse institucijose, medicinoje, švietime, ir užtikrinant piliečių saugumą. Pvz., šiandien tikrai skęstame dezinformacijos ir melagienų, neapykantos kalbos sraute. Ir DI galėtų padėti identifikuoti galimas problemas, tarkime, melagingas žinutes ar grasinimus. Kita vertus, čia tam tikru momentu tektų pripažinti ir DI sprendimų ribotumus, nes vis dėlto kol kas geriausias įrankis kovojant su tokiais neigiamais, sparčiai it virusas plintančiais reiškiniais, kaip dezinformacija, melagienos, apgaulingas turinys, siunčiamas siekiant išvilioti asmeninę, jautrią informaciją (angl. phishing), ir pan., yra kritinio mąstymo ugdymas.

DI plėtra Lietuvai suteikia labai daug galimybių – galbūt mes negalime kurti tokių modelių, kokie kuriami „OpenAI“, „Google“, „Mistral AI“ ar kitų didžiųjų žaidėjų, bet DI srityje yra daugybė veiklų, kurios reikalauja ne tik fizinių resursų, bet ir kompetencijų bei drąsos. Galima kurti specializuotus modelius, juos pritaikyti specifiniams, nišiniams, pvz., sveikatos apsaugos, uždaviniams spręsti. Taip pat galima (ir reikėtų) orientuotis į taikomųjų uždavinių sprendimą, tinkamą DI modelių panaudojimą praktikoje, jų integravimą į verslo procesus. Žinoma, siekiant visa tai realizuoti reikalinga ir valstybės pagalba. Kas seka naujienas, girdėjo, kokias sumas įsipareigojo investuoti JAV (100–500 mlrd. JAV dolerių), ES (200 mlrd. eurų), Kinija (daugiau nei 20 mlrd. JAV dolerių). Norint tapti lyderiais DI žaidime, Lietuvoje reikėtų:

1. Papildomų investicijų į DI tyrimus, ir ne tik tokius, kurių metu analizuojami technologiniai aspektai, bet ir tokius, kurių tikslas – DI sprendimų integravimas į verslo procesus, žemės ūkį, miškininkystę, biotechnologijas ir poveikį žmonijai. Į tokių tyrimų uždavinių sprendimą gali įsitraukti socialinių mokslų atstovai, filosofai.

2. Verslui: lankstesnės ir inovatyvesnės reguliavimo aplinkos, skatinančios investicijas ir startuolių plėtrą.

3. Valstybės institucijoms: efektyvesnio DI taikymo administravimo procesuose.

4. Visuomenei: aiškesnių taisyklių dėl DI etikos, asmens duomenų apsaugos ir skaidrumo, dar daugiau informacinių kampanijų

Taigi, kad DI taptų Lietuvos varikliu, iš esmės derėtų investuoti į mokslinius tyrimus, skatinti bendradarbiavimą tarp valdžios, mokslo pasaulio ir privataus sektoriaus ir ugdyti visuomenės technologinį raštingumą. DI yra galingas įrankis, galintis būti ir naudinga technologija, ir grėsme. Lietuva turėtų siekti subalansuoto požiūrio, kad technologijos tarnautų visuomenės labui.