"Kruopštumas ir kantrybė – du pagrindiniai dalykai, kuriais turi pasižymėti geras selekcininkas. Klausiate kam? Kruopštumas būtinas norint tiksliai atlikti literatūroje aprašytus ar iš kitų selekcininkų lūpų išgirstus darbus. Kantrybė geriausias palydovas tada, kai ne viskas einasi pagal planą", – pokalbį pradėjo Lietuvos gėlių selekcininkų draugijos pirmininkas.

Aleksandro Stulginskio universiteto Želdininkystės specialybės studentas, skirtingai nei dauguma jo bendraamžių, laiko linksmybėms nešvaisto. Jau kelerius metus jaunasis mokslininkas paniręs į augalų pasaulį – išveda naujas gėlių veisles ir mėgaujasi ne tik vyresniųjų kolegų selekcininkų, bet ir pasauliniu pripažinimu.

"Žaviuosi JAV selekcijos tradicijomis ir tikrai nepraleisčiau progos čia stažuotis, tačiau palikti Lietuvos neketinu. Jau nuo vaikystės svajojau dirbti čia, juolab kad ir studijos žada būti ilgos – vien bakalauro laipsniu neapsiribosiu", – apie ambicingus planus puse lūpų prasitarė pašnekovas.

Vos prieš kelias dienas kartu su selekcininkų draugijos nariais VDU Botanikos sode pristatęs daugiau kaip pusšimtį lietuviškų jurginų, astrų, rugiagėlių, viendienių ir kitų žiedų veislių, E.Misiukevičius mielai sutiko pasidalyti savo sparčiai pildomu žinių bagažu su "Kauno dienos" skaitytojais, kuriems žodis "selekcija" – viso labo baltas kardelis ar tradicinė raudona tulpė ant svetainės stalo.

– Retas mūsų įsivaizduoja procesą, kurio metu gimsta naujos gėlių veislės. Trumpai papasakokite, kas gi yra selekcija?

– Selekcija vykdoma keliais būdais. Pirmasis – natūrali atranka. Pasėjus surinktas savaimines augalo sėklas, atrenkami įdomiausi individai. Šis būdas dažniausiai taikomas augalams, kuriuos paprasčiausiai nepatogu kryžminti. Antrasis būdas – hibridų ar rūšių kryžminimas. Kaip jis vyksta? Dviejų tos pačios rūšies ar dviejų rūšių grupės viduje atliekamas individų kryžminimas. Paprastai tariant, turime du kardelius ir nuo vieno pernešame žiedadulkes ant kito. Pasižymime tėvinius augalus ir laukiame, kol užsimezgusios sėkladėžės – vaisiai subrandins sėklas. Surinkę jas sėjame ir laukiame rezultatų. Iš kiekvienos sėklos išaugs skirtingi individai. Iš tokios gausos atrenkami geriausi, kurie tampa būsimomis veislėmis. Taip, tai ilgas ir labai kruopštus darbas, bet pražydę sėjinukai atperka laukimą.

– Kiek laiko trunka išvesti naują veislę?

– Vidutiniškai tai trunka trejus metus. Būna, kad procesas užsitęsia ir iki dešimties metų, todėl visi selekcininkai turi būti apsišarvavę kantrybe. Pavyzdžiui, kardeliams užtenka kelerių metų, o štai tulpėms gali prireikti dešimtmečio ar net daugiau.

– Pasaulyje yra šimtai tūkstančių gėlių veislių. Kodėl išvedamos naujos? Sportinis selekcininkų interesas?

– Gėlių visame pasaulyje išvedama vis daugiau, tačiau tai nesustabdo selekcininkų. Dauguma naujų veislių būna labai brangios arba jų kiekis labai ribotas. Todėl nenuostabu, kad gavę tokias veisles skubame dauginti ir džiaugtis jomis. Kartais naujos veislės mūsų krašte auga prasčiau, todėl selekcija labai padeda kuriant naujas, mūsų klimatui atsparesnes veisles. Žinoma, būna ir taip, kad dėl kai kurių augalų selekcininkai tiesiog pameta protą – kryžmina tiek, kad patys nebežino, kur viską realizuoti. Tokiu atveju laimi visi, nes iš didesnio kiekio atrenkami geresni augalai, o netinkamus, bet vis vien gražius panaudoja sodyboms apželdinti ar paprasčiausiai dovanoms.

– Ar sunku Lietuvoje užregistruoti naujai išvestą veislę?

– Tai tikrai nėra lengva užduotis. Visas naujas veisles pirmiausia reikia atiduoti tyrimams, kurie vykdomi Lenkijoje. Ne paslaptis, kad tokie tyrimai mokami ir kainuoja tikrai daug. Vadinasi, paprastam selekcininkui ši procedūra tampa sunkiai įkandama. Tenka ieškoti tarptautinių registrų, kurie bazuojasi tik su tam tikra kultūra ir atlieka pasaulinį jų registrą. Tai yra paprastesnis ir pigesnis būdas registruoti veislę. Mokslo įstaigos, institutai, botanikos sodai turi galimybes registruoti jau ištirtas veisles, todėl kelias nuo sėklos iki veislės registravimo – labai ilgas ir komplikuotas.

– Ar žmonės lengvai priima naujoves?

– Iš pradžių į naujus dalykus visi žiūrime gana skeptiškai, kažkur giliai širdyje kirba noras išbandyti tai, kas neįprasta. Tai gali būti mainai su kaimynais ar giminėmis, vėliau – sąmoningas naujų veislių ieškojimas. Vienas augalas patiko pagal spalvą, kitas – pagal formą, o dar kitas pagal savo aukštį. Taip įsigyjama apie keliolika naujų veislių. Pražydus užplūsta puikios emocijos ir tas sunkiai tramdomas noras turėti dar ir dar. Kartais gi atvirkščiai – užtenka ir vienos veislės, kuri sužavi ir priverčia pamėgti, tarkim, visus jurginus. Mėgstamiausios naujovės? Ko gero, jurginai "Yozora", "Eveline". Juos tiesiog įsimylėjusios nuotakos, lemtingąją dieną savo puokščių neįsivaizduojančios be šių gėlių. Pastebimas susidomėjimas pomponiniais jurginais. Turiu pastebėti, kad žmonėms patinka gėlės, kurių tvirti stiebai ir žiedai, žiūrintys į viršų.

– Kokie Lietuvos selekcininkų pasiekimai pasauliniu mastu?

– Šiuo atžvilgiu labai pasižymi kardelių selekcininkai. Jie savo darbo vaisius pristato JAV augintojams, kurie vėliau vertina veisles ir pateikia ataskaitas. Visų neišvardysiu, bet bent kelis paminėsiu: Danutės Simonaitienės "Indėnė" ir "Karakumai", Antano Markevičiaus "Karinutė", 2015-aisiais Minesotoje nugalėjusi miniatiūrinių kardelių grupėje ir "Žaisliukas", tais pačiais metais ir toje pačioje parodoje tapęs vicečempionu smulkiažiedžių kardelių grupėje. Itin populiarus Jono Auksuolio Liutkevičiaus kardelis "Pupų dėdė".

– Ar yra buvę taip, kad sėkla, į kurią numojote ranka, atnešė neįtikimai gerą veislę?

– Dažniausiai būna atvirkščiai. Dirbama su geriausiais tėvais, atliekamos pačios geriausios kombinacijos, o kai sėjinukai paveldi senelių ar prosenelių savybes, atrodo gerokai prasčiau, nei tikėtasi. Kartais, pasitelkiamas net ir sėklų švitinimas.

– Išvesti naują veislę – kiekvieno selekcininko garbės reikalas? Ar su kolegomis dalijatės pasiekimais ir kas labiausiai nusipelnęs šioje srityje?

– Šiais laikais gražiausius savo sėjinukus rodome socialiniuose tinkluose. Čia juos galime matyti ne tik mes – selekcininkai, bet ir visuomenė. Žinoma, per kasmečius selekcininkų susitikimus ir parodas džiaugiamės vieni kitų rezultatais, skatiname tobulėti. Šioje srityje labiausiai pasižymėjęs Antanas Markevičius, kuris gavo Šiaurės Amerikos kardelių asociacijos aukso medalį, skiriamą už išskirtinius nuopelnus. Tai vienintelis tokio lygio apdovanojimas ir aukščiausias pripažinimas kardelininkų gretose. Be abejo, mums taip pat garbė, kad tokie selekcininkai yra tarp mūsų. Juk jie garsina ne tik savo, bet ir visos Lietuvos vardą.

– Dažnas mūsų sergame profesinėmis ligomis. Selekcininkams tai irgi būdinga? Kaip jūs žiūrite į gėles? Kaip į darbo įrankį?

– Su augalais labai pavojinga. Jei jie sužavi savo grožiu, norisi turėti kone visus tos grupės augalus, todėl taip – tai savotiška liga. Kartais užtenka pamatyti, kad kolegai sekasi su tam tikra augalų grupe, tada ir pačiam ateina įkvėpimas dirbti. Gal net pabandyti ką nors, kas kitiems atrodo neįprasta. Visa tai bandymai ir ieškojimai. Aš į gėles žiūriu iš įvairių pusių. Vienu metu man jos suteikia estetinį pasitenkinimą, kitu – naudojamos kaip medžiaga, akcentas gėlynams, o galiausiai, jei tai mano selekcionuojamos kultūros, jas matau kaip savo darbo įrankius. Stebiu jų savybes ir, radęs trūkumų, ieškau galimybių, kaip juos pataisyti. Tai labai rimtas ir atsakingas darbas.