Susidūręs su problema žmogus iškart pradeda svarstyti, kokį įrankį pasitelkęs galėtų ją išspręsti. „Pavyzdžiui, norėdami rąste padaryti skylę, pagalvojame apie grąžtą, – aiškina San Franciske gyvenantis inžinierius Andreas Bastianas. – Tačiau, pasitelkę trimatį spausdinimą, galime nuo pat pradžių pagaminti rastą su skyle.“ Jo teigimu, toks požiūrio poslinkis gali pakeisti tai, kaip žmones mąsto apie problemas.

Technologijų kompanijoje „Autodesk“ trimačio spausdinimo tyrimais užsiimantis A. Bastianas viešėdamas Lietuvoje skaitė pranešimą konferencijoje „TEDxVilnius“, kur prisipažino turintis lietuviškų šaknų. „Vos nusileidęs oro uoste pastebėjau, kad jūsų veidų struktūra labai panaši į mano šeimos. Kelis kartus netgi apsipažinau ir pagalvojau, jog matau savo pusbrolį ar pusseserę“, – juokavo jis.

Interviu LRT.lt A. Bastianas papasakojo, už kiek galima nusipirkti 3D spausdintuvą ir ką su juo galima padaryti.

– Kaip trimatis spausdinimas gali pakeisti tai, kaip suprantame ir sprendžiame problemas?

– Kai projektuotojas ar inžinierius gauna užduotį, jis susiduria su tam tikrais apribojimais. Esame pripratę prie tokio problemų sprendimo proceso. Tačiau trimatis spausdinimas beveik visus tradicinius apribojimus panaikino. Jei norime pilnai suvokti šios technologijos potencialą, turime išmokti dirbti visiškoje laisvėje. Jau šiuo metu 3D spausdintuvai gali pagaminti dalykus, kokių negali jokia kita technologija. Bet vis dar kuriame visiems įprastus daiktus, pavyzdžiui, kokį nors puodelį, batą ar mobilaus telefono dėklą. Per daug dėmesio skiriame vien tam, jog galime tai pasigaminti patys. Reiktų daugiau koncentruotis į ypač funkcionalias medžiagas ir optimizuotą objektų geometriją. Tai nėra paprasta, nes reikia turėti labai lakią vaizduotę.

– Ar galite duoti tokio daikto pavyzdį?

– Anksčiau turėjome labai griežtas ribas tarp struktūros ir medžiagos. Pavyzdžiui, bato vidpadį gaminame iš pažliugusios, minkštos, paklusnios medžiagos, o kai mums reikia ko nors tvirto, renkamės, pavyzdžiui, stiklą. Tačiau didelė daikto funkcionalumo dalis priklauso ir nuo formos bei struktūros. Tarkim, ta pati medžiaga, kuri sudaro medinę lentą, viena forma gali būti panaudota statant namą, o kita gali būti popieriaus lapas. Naudodami skirtingus medžiagų organizavimo būdus, galime rasti pačių įvairiausių jų savybių ir taip jas išnaudoti optimaliausiai.

– Lietuvoje trimatis spausdinimas nėra labai populiarus. Kaip manote, kodėl?

– 3D spausdintuvai yra panašūs į tuščią popieriaus lapą. Su jais galima padaryti bet ką, bet visų pirma reikia sau išsikelti užduotį. Šiandien mes vis dar aiškinamės, kokia iš tiesų yra šios technologijos paskirtis. Norint, kad trimatis spausdinimas paplistų, reikia rasti reikšmingų problemų, kurias jis galėtų išspręsti. Aš šioje srityje matau daugybę galimybių, ir laikas veikti yra dabar, nes dar reikia nuveikti labai daug, tobulinant 3D spausdintuvus. Jau bandėme spausdinti maistą, kūno organus, įvairias mechanines dalis, bet sėkmė darant būtent tai tikrai nėra garantuota.

– Kodėl trimatis spausdinimas pastaruoju metu sulaukia tiek daug dėmesio?

– Maždaug prieš 5–6 metus atsirado pigesnių 3D spausdintuvų, turbūt tai lėmė padidėjusį susidomėjimą. Taip pat, pirmą kartą buvo sukurtas spausdintuvas, kuris galėjo atspausdinti lygiavertę savęs kopiją. Kai technologija susidomėjo kelios dešimtys tūkstančių žmonių, kai ją perprato, pradėjo patys ją plėtoti, o jų pasiektas progresas tik dar labiau populiarino trimatį spausdinimą. Atsimenu, dar prieš kelerius metus turėdavau visiems aiškinti, kas yra trimatis spausdinimas, o šiandien dauguma žmonių jau daugiau ar mažiau susipažinę su šia technologija.

– Kokios yra 3D spausdintuvų kainos, ir ar jie kada nors taps įprastu prietaisu kiekvieno namuose?

– Pakankamai patikimą 3D spausdintuvą galima įsigyti už maždaug 600 JAV dolerių. Aukštesnės kokybės prietaisas atsieitų apie 2 tūkst. dolerių. Tačiau nemanau, kad jie greitai atsiras kiekvieno namuose. 3D spausdintuvus galėčiau palyginti su elektriniu gręžtuvu, šlifuotuvu ar staliniu pjūklu: tai – įrankis, bet jis būtinas toli gražu ne kiekvienam. Juk tikrai ne visi patys gaminasi baldus ar siuvasi drabužius. Nežinau, iš kur atsirado tokia prielaida, kad žmonės norės patys gamintis daiktus. Taip, jei kada nors trimatis spausdinimas taps pigesniu, greitesniu ir kokybiškesniu būdu, nei apsipirkti parduotuvėje, tada galime tikėtis masinio paplitimo, tačiau per artimiausius kelis dešimtmečius taip greičiausiai neįvyks.

– Kokia Jūsų pozicija dėl trimačio spausdinimo intelektinės nuosavybės teisių?

– Pats dirbu atviro kodo bendruomenėje, tad mes laisvai dalijamės visais savo projektais. Kol kas tai išlieka neatsakytu klausimu, nes dar neturime teisinių priemonių apibrėžti nuosavybes teises. Turbūt būtų galima pasimokyti iš muzikos industrijos, kai ji susidūrė su panašiais klausimais skaitmeninimo metu. Manau, kad mūsų laukia gan duobėtas kelias, kol perprasime, ko reikia, norint apibrėžti 3D spausdinimo projektų nuosavybės teises.

– Teigiate, kad kūrybinio intelekto vystymui būtina patirtis kuo įvairesnėse disciplinose. Ką tuo norite pasakyti?

– Tokia nuostata daugiausiai paremta asmenine patirtimi. Manau, kad geriausi sprendimai atsiranda ten, kur susikerta skirtingos sritys. Pavyzdžiui, didelei daliai to, ką darau dirbdamas inžinieriu, labai daug įtakos turėjo mano patirtis su tradicine Japonijos keramika. Esu studijavęs ir biologiją – tai leido atlikti tyrimus su audinių inžinerija. Pasaulis labai sudėtingas, ir jame yra ne tik inžinerijos, bet ir chemijos, matematikos ir dar daug kitų problemų. Vienintelis būdas, kaip galėtume išspręsti tikrai rimtas problemas, yra pasitelkiant skirtingas kvalifikacijas ir žinias turinčius žmones.