Pvz., naudodamiesi pavėžėjimo ar maisto pristatymo platformomis, paliekame skaitmeninį savo kasdienybės pėdsaką. Tokių paslaugų teikėjai gali kaupti informaciją apie tai, kur ir kada keliaujame, iš kur užsisakome kokį maistą ar kokiais adresais jis pristatomas. Tačiau ar tam, kad paslauga veiktų, būtina saugoti visą šią informaciją metų metus? Ar kiekvienu atveju sistemai tikrai reikia žinoti daugiau, nei būtina konkrečiai paslaugai suteikti?
Šių paslaugų teikėjai gali rinkti informaciją apie tai, kur ir kada keliaujame, iš kur užsisakome maistą ir kokiais adresais jis pristatomas. Tačiau ar paslaugos teikėjui tikrai būtina daugelį metų saugoti visą šią informaciją, kad galėtų atlikti savo darbą?
Ar tam, kad paslauga veiktų, būtina saugoti visą šią informaciją metų metus? Ar kiekvienu atveju sistemai tikrai reikia žinoti daugiau, nei būtina konkrečiai paslaugai suteikti?
Techninis pagrindas
Tarptautinės standartizacijos organizacijos ISO/IEC JTC 1/SC 27/WG 5 „Tapatybės valdymo ir privatumo technologijų“ darbo grupės vadovas prof. dr. Kai Rannenbergas tikina, kad privatumui visada reikalingas techninis pagrindas – vien įstatymai jo garantuoti negali.
„Todėl mums būtini visuotinai priimti standartai, kurie tinkamomis techninėmis priemonėmis paremtų atitinkamus įstatymus ir reglamentus“, – teigia jis.
Pagrindinė K. Rannenbergo darbo ašis – Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (BDAR), kuris daugeliu atvejų reglamentuoja asmens duomenų apsaugą, privatumą bei jų rinkimą ir tvarkymą ES, o kartais ir tarptautiniu mastu.
„Visuomenei būtinos techninės priemonės, užtikrinančios, kad duomenys būtų laiku ištrinti ir nebūtų saugomi pernelyg ilgai. Reikalingi ir nustatyti standartai, numatantys, kokie duomenys būtini asmenims identifikuoti konkrečiose situacijose. Kartais nebūtina nurodyti vardo ir pavardės – pakanka žinoti amžių, norint nustatyti, ar asmuo turi teisę prieiti prie tam tikrų išteklių“, – sako K. Rannenbergas.
Vis dėlto šiandienė aplinka kelia iššūkių: sparčiai plintantis dirbtinis intelektas (DI), augančios kibernetinės grėsmės ir vis daugiau skaitmeninių paslaugų keičia tai, kaip suprantame tapatybę, privatumą ir pasitikėjimą technologijomis.
Nauji standartai
ISO ir IEC tarptautiniai standartai ypač svarbūs skirtingose šalyse ir organizacijose. Pvz., jie gali padėti jaustis ramiau keliaujant po Europą ar kitas pasaulio šalis, kai asmens duomenis tvarko ten veikiantys paslaugų teikėjai.
„Jei matote standartą, minimą konkrečios įmonės veiklos sąlygose, geriau suprantate, kas vyksta“, – pažymi K. Rannenbergas.
Tačiau DI iš esmės keičia standartų svarbą. Pasak ISO/IEC JTC 1/SC 27/WG 5 „Tapatybės valdymo ir privatumo technologijų“ darbo grupės vadovo pavaduotojo Jano Schallaböcko, kuriant ir tobulinant sistemas ir paslaugas, su DI susiję standartai vis dažniau įtraukiami į instrukcijų rinkinius, tarkim, kaip agentų ar gebėjimų dalis.
„Tai gali turėti įtakos ne tik tam, kaip rengiami standartai, bet visų pirma – kaip kuriamos pačios sistemos“, – sako J. Schallaböckas.
Kauno technologijos universiteto (KTU) Kibernetinio saugumo kompetencijų centro (KSKC) vadovas prof. dr. Šarūnas Grigaliūnas tikina, kad per pastaruosius kelerius metus DI padarė tokią įtaką, kurios niekas nesitikėjo.
„Šios technologijos iš esmės pakeitė visą verslą aplinkui. Kadangi standartų priėmimas yra lėtas procesas, DI poveikis, jo naudojimas, duomenų kaupimas, sistemos, kurių pagrindas yra DI, – ypač aktuali šios dienos tema. Daug naujų sričių turi būti perimta ir perkelta į standartą“, – pažymi jis.
Kyla iššūkis
Ekspertai atkreipia dėmesį, kad DI leidžia surinkti ir analizuoti vis daugiau duomenų, tačiau kyla klausimas: ar tai keičia pačią privatumo sampratą, ar tik jo užtikrinimo praktiką?
„Nuomonės šiuo klausimu skiriasi. Mūsų darbo grupei galiausiai teks sutarti, kokių priemonių derinių reikia imtis privatumui tokiose situacijose apsaugoti. Tikėtina, kad kai kuriuos DI poveikio aspektus ir padarinius suprasime tik po kelerių metų“, – tikina K. Rannenbergas.
Anot KTU profesoriaus, ne mažiau svarbi tampa ir ES skaitmeninės tapatybės dėklių (angl. European Digital Identity Wallet, EUDI Wallet) plėtra, kelianti naujus klausimus dėl bendro identifikavimo ir prieigos prie duomenų.
„Mums reikia tarpusavyje suderinamų ir privatumą užtikrinančių būdų, kaip patikrinti asmens tapatybę arba tik konkrečius, tam tikrai paslaugai reikalingus duomenis. Pvz., norint suteikti prieigą prie turinio, kuriam taikomi amžiaus apribojimai, gali pakakti patvirtinti, kad naudotojas yra sulaukęs nustatyto amžiaus, neatskleidžiant jo tapatybės ar tikslios gimimo datos. Taip pat turi būti aiškiai nustatyta, kokius duomenis paslaugos teikėjas gali gauti, kokiais tikslais juos gali naudoti ir kiek laiko gali saugoti“, – sako KTU profesorius.
DI tendencijos ir jo keliamos rizikos neabejotinai yra viena svarbiausių sričių, tačiau J. Schallaböckas ragina nepamiršti ir kitų aktualių temų.
„Viena jų – klausimas, kaip užtikrinti, kad skaitmeninės visuomenės iš tikrųjų saugotų individo teises. Tai tampa sudėtinga kaskart atsiradus naujam išradimui ar pritaikymo būdui. Pvz., kalbant apie tokias sistemas kaip „Bolt“: kaip užtikrinti, kad „Bolt“ neturėtų duomenų apie tai, kur keliavau pastaruosius kelerius metus? Žinoma, jiems šių duomenų reikia paslaugai teikti, kita vertus, aš galiu nenorėti, kad šie duomenys nutekėtų į išorę“, – sako J. Schallaböckas.
Naujausi komentarai