Virtualioji realybė – tai daug daugiau nei vien naujoviška pramoga. Ji vis dažniau pritaikoma įvairiais medicininiais tikslais – nuo gydymo iki mokymo. W. Powell supažindina su keliomis virtualiosios realybės pritaikymo sritimis.

Skausmo valdymas

Moksliškai įrodyta, kad virtualioji realybė gali padėti sumažinti skausmą. Pacientui persikėlus į virtualiąją realybę, su skausmo jutimu susijusios smegenų dalys – somatosensorinė žievė ir galinių galvos smegenų skiltis, vadinamoji sala, – pasidaro mažiau aktyvios. W. Powell teigimu, kai kuriais atvejais šis metodas gali padėti pacientui ištverti net ir labai skausmingas medicinines procedūras.

Kitais tyrimais atskleista, kad virtualiosios realybės terapija veiksminga ir žmonėms su amputuotomis galūnėmis. Dažnai galūnės netekę asmenys jaučia stiprų poamputacinį skausmą. Kadangi šis skausmas patiriamas nesamoje galūnėje, jį numalšinti įprastais metodais nėra paprasta – skausmo nesumažina net ir tokie stiprūs nuskausminamieji vaistai kaip kodeinas ir morfinas. Vis dėlto virtualiosios realybės terapija, konkrečiai – veidrodžio terapija, gali padėti sumažinti šį vadinamąjį fantominį skausmą. Užsidėjęs virtualiosios realybės akinius, pacientas gali valdyti virtualią nesamos galūnės versiją. Pasak W. Powell, kai kuriems žmonėms šios rūšies terapija padeda veiksmingai nugalėti skausmą.

Fizinė terapija

Virtualioji realybė leidžia stebėti ir atitinkamai koreguoti savo kūno judesius. Šiuo tikslu įvairiems negalavimams gydyti skirti fiziniai pratimai gali būti integruojami į virtualų interaktyvų žaidimą. Pavyzdžiui, jei pacientui reikia pakelti ranką virš galvos, nes tai yra terapijos dalis, jam gali būti skiriama užduotis atmušti skriejantį virtualų kamuolį.

Mankštintis virtualiojoje realybėje, pasak specialistės, smagiau negu sporto salėje, todėl daugeliui žmonių tai suteikia daugiau motyvacijos. Tačiau tokia metodika gali būti naudinga ir kitose srityse. Tyrėjai sugalvojo, kaip paskatinti sparčiau vaikščioti pacientus, kurie dėl juos kankinančio nerimo apskritai vengia vaikščioti. Valdydami virtualią pacientų aplinką taip, kad jų judesiai joje atrodytų gerokai lėtesni, nei yra iš tikrųjų, tyrėjai tarsi priverčia pacientus stengtis judėti sparčiau. Pasak tyrėjų, pacientai patys nesuvokia, kad, pavyzdžiui, eidami paspartina žingsnį, todėl jiems nekyla asociacijų su skausmu ar jiems įprastu vengimu judėti.

Kaip rašo W. Powell, stebėdami ir analizuodami žmonių sąveiką su virtualiosios realybės sistemomis, tyrėjai stengiasi reabilitacijos technologijas padaryti kuo veiksmingesnes.

Padeda gydyti fobijas

Atrodytų, jei jau jauti nepaaiškinamą ko nors baimę, patirti ją virtualiojoje realybėje būtų tai, ko norėtųsi mažiausiai. Tačiau, pasak specialistės, tai viena iš labiausiai įsitvirtinusių virtualiosios realybės technologijų panaudojimo gydymo tikslais formų. Fobijoms gydyti dažnai pasitelkiama vadinamoji laipsniško poveikio terapija. Gydytojas pacientui pristato jo fobijos objektą, tačiau tai daro pamažu. Virtualioji realybė šiuo tikslu labai tinkama, nes poveikio stiprumą galima tiksliai pakoreguoti atsižvelgiant į kiekvieno paciento individualius poreikius. Be to, šią terapiją galima taikyti ne tik gydytojo kabinete, bet ir paciento namuose. Virtualiosios realybės technologijomis veiksmingai gydoma, pavyzdžiui, aukščio ir vorų baimė, tačiau taip pat sėkmingai šios technologijos padeda atsigauti ir žmonėms su potrauminio streso sindromu, rašo W. Powell.

Kognityvinė terapija

Pacientams, kuriems dėl traumos ar ligos, kaip antai insulto, pažeidžiamos smegenys, neretai gali būti sunku susidoroti net su pačiomis elementariausiomis buitinėmis užduotimis, kurias atlikdami daugelis mūsų net nesusimąstome, pavyzdžiui, apsipirkimu ar savaitgalio susiplanavimu. Paspartinti tokių pacientų gijimo procesą medikams pavyksta perkeliant šias ir kitas panašias užduotis į virtualią aplinką. Atsižvelgiant į paciento būklę, šių užduočių sudėtingumas gali būti atitinkamai keičiamas. Taip palaipsniui atstatoma pacientų kognityvinė funkcija.

Be to, pasak W. Powell, virtualią aplinką gydytojai gali pasitelkti ir kaip būklės įvertinimo priemonę. Stebėdami, kaip pacientai susidoroja su įvairaus sudėtingumo užduotimis virtualiojoje realybėje, medikai gali nustatyti, kokiomis aplinkybėmis ir kokiose situacijose pacientams pasireiškia atminties sutrikimų, sutrinka dėmesys ar kyla sunkumų priimant sprendimus.

Gydytojų ir slaugytojų mokymas

W. Powell pabrėžia, kad virtualioji realybė skirta ne tik pacientams – ji gali būti naudinga ir sveikatos priežiūros specialistams. Gydytojų ir slaugytojų mokymas atlikti įprastas medicinines procedūras dažnai pareikalauja daug laiko, o mokymui paprastai vadovauja ir taip daug darbo turintis ir, žinoma, brangiai atsieinantis specialistas. Todėl šiuo tikslu vis dažniau pritaikomos virtualiosios realybės technologijos. Jomis naudojantis galima sėkmingai tyrinėti žmogaus anatomiją, mokytis atlikti operacijas ir kontroliuoti įvairių infekcijų plitimą.

Mokymasis pasineriant į virtualiąją realybę, kurioje galima tiesiogiai atlikti įvairias užduotis ir išbandyti įvairias metodikas, yra kur kas veiksmingesnis, nei žiūrint vaizdo medžiagą ar sausakimšame kabinete iš šono stebint dirbantį specialistą. W. Powell įsitikinimu, virtualioji realybė gali tapti veiksminga naujoviška mokymo priemone, nes reikalinga įranga nėra brangi, mokymo scenarijus galima kontroliuoti ir prireikus pakartoti, be to, užsitikrinamas tiesioginis grįžtamasis ryšys, o praktikos aplinka gerokai peržengia auditorijos ar gydytojo kabineto ribas.