Mėnulis – tai ne vien gražus veidukas, į kurį miela pažiūrėti sutemus. Jis veikia vandenynuose susidarančių srovių judėjimą, lemia potvynius ir atoslūgius, nuo jo priklauso Žemės atmosferos ir klimato pokyčiai ir net mūsų planetos ašies posvyris.

Kas atsitiktų Žemei ir mums, jei Mėnulis, niekam iš anksto apie tai nepranešęs, nuspręstų dingti? Ar mes ir toliau gyventume kaip gyvenę? Deja, greičiausiai – ne.

Mėnesiena gyvybiškai svarbi plėšrūnams

Be Mėnulio, savaime suprantama, naktys iškart pasidarytų gerokai tamsesnės. Mėnulio paviršius atspindi Saulės šviesą, todėl dangus naktį mums neatrodo labai jau tamsus. Jei to nebūtų, keliauti tamsiuoju paros metu tose vietovėse, kuriose neįrengta dirbtinės šviesos šaltinių, pavyzdžiui, kaimo keliais arba tiesiog laukinėje gamtoje, pasidarytų kur kas pavojingiau.

Jei Mėnulio staiga nebeliktų, didelį stresą patirtų ir gyvūnai. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad tie gyvūnai, kurie su aplinka sąveikauja visų pirma per regą, yra labai priklausomi (išgyvenimo prasme) nuo Mėnulio. Taigi jei Mėnulis netikėtai dingtų, poveikį neišvengiamai pajustų daugybė gyvūnų rūšių. Daugelis plėšrūnų, kaip antai pelėdos ar liūtai, efektyviausiai medžioja tada, kai nakties tamsą išsklaido truputėlis Mėnulio skleidžiamos šviesos. Jei Mėnulio nebūtų, susirasti maisto jiems būtų sunku. Kita vertus, ryškioje mėnesienoje graužikai slepiasi stropiau, nes nepageidauja būti kaipmat aptikti ir sumedžioti. Taigi jei nebeliktų Mėnulio, nebeliktų ir pavojaus.

„Manau, sistemoje įvyktų tam tikrų pokyčių, susijusių su tuo, kurios rūšys laikytinos įprastomis, o kurios – retomis“, – sakė tyrimo, kuriuo siekta išsiaiškinti mėnesienos poveikį plėšrūnams, vadovė, Vašingtono universiteto (JAV) laukinės gamtos ekologijos specialistė Laura Prugh.

Kiltų grėsmė ištisoms ekosistemoms

Kitas padarinys, kurį pastebėtume labai greitai iš padangės išnykus Mėnuliui, – potvynių ir atoslūgių režimo pasikeitimas. Kadangi Mėnulis yra palyginti labai arti, mūsų planetą veikia jo traukos jėga. Ji nėra tokia stipri, kaip jį patį veikianti ir nuo savęs atitrūkti neleidžianti Žemės traukos jėga, tačiau pakankama, kad jos veikiami mūsų planetos vandenynai užtikrintai judėtų pirmyn ir atgal.

Pasak NASA reaktyvinio judėjimo laboratorijos tyrėjo, dirbančio prie zondo „Lunar Reconnaissance Orbiter“, Matto Sieglerio, jei nebūtų Mėnulio, potvynių ir atoslūgių svyravimai sulėtėtų kone trigubai. Potvyniai ir atoslūgiai, žinoma, išliktų, nes Žemės vandenynus veikia ne tik Mėnulio, bet ir Saulės gravitacija, tačiau pastaroji – kur kas silpnesnė.

Trigubai sulėtėjus potvynių ir atoslūgių ciklui, smarkiai pakistų ir pakrančių ekosistemos. Gali būti, kad nemažai jų apskritai sunyktų. Negana to, sutriktų energijos, vandens, mineralų ir kitų išteklių gavybos procesai.

Potvynių ir atoslūgių ciklas yra gyvybiškai svarbus daugybei ekosistemų. Daugeliui potvynių užliejamose teritorijoje gyvenančių krabų, sraigių, polipų, midijų, jūsų žvaigždžių ir dumblių rūšių kasdieniai potvyniai ir atoslūgiai yra gyvybiškai svarbūs. Šios ekosistemos, savo ruožtu, yra maisto šaltinis daugeliui migruojančių ir vietoje gyvenančių paukščių, taip pat sausumos žinduolių – lokiams, meškėnams, elniams ir kt.

Užtikrina klimato stabilumą

Nuo potvynių ir atoslūgių priklauso vandenynuose susidarančios srovės, kurios, vienur plukdydamos šiltą, kitur – šaltą vandenį ir nulemdamos kritulius, formuoja pasaulinį klimatą. Pasak Kolorado universitete Boulderyje (JAV) veikiančio Tyrinėjimų ir kosmoso mokslų tinklo (NESS) vadovo Jacko Burnso, nebelikus povandeninių srovių, oro temperatūros skirtumai atskiruose regionuose pasidarytų daug ryškesni, o meteorologiniai reiškiniai – kur kas galingesni. Tačiau, pažymi jis, šiuo požiūriu svarbūs ne tik potvynių ir atoslūgių ciklo pakitimai. Jo teigimu, Mėnulio trauka panašiai veikia ir atmosferoje esančių molekulių judėjimą.

Tad kadangi planetos palydovo traukos jėga turi itin didelę reikšmę tos planetos klimato stabilumui, ieškodami naujų planetų, kuriose galėtų egzistuoti gyvybė, mokslininkai labai daug dėmesio skiria jų palydovų analizei. „Jei planeta yra už Saulės sistemos ribų, ji turėtų turėti ganėtinai nemažą palydovą, kad klimato sistema joje būtų pakankamai vėsi rastis civilizacijai, panašiai į mūsiškę“, – sako specialistas. Tyrėjų aiškinimu, be šio dangaus kūno tokia gyvybė, kaip ją suprantame mes, galbūt apskritai negalėtų egzistuoti.

Mėnulis – mokslinių žinių šaltinis

Tikėtina, kad jei Mėnulis pranyktų, pokyčių būtų ir dar pragaištingesnių, tik gal ne tokių staigių. Mėnulio traukos jėga laiko Žemę ten, kur ji yra, tad jei šios traukos nebeliktų, mūsų planetos ašis laikui bėgant, ko gero, smarkiai pasisuktų. Pasak M. Sieglerio, scenarijų tokiu atveju galėtų būti įvairių: galbūt Žemė visiškai prarastų savo ašį – tokiu atveju praktiškai nebeliktų ir metų laikų; kita vertus, metų laikų skirtumai galėtų pasidaryti daug ryškesni, ir vos po kelių šimtų tūkstančių metų Žemėje vėl prasidėtų ledynmečiai. Kaip pavyzdį jis pamini Marsą, kuriame klimato svyravimai labai dideli. Marsas neturi tokio palydovo, kuris temperatūrų skirtumą reikšmingai sušvelnintų.

O kuo Mėnulis svarbus mums, žmonėms? Mėnulis mums reikalingas kaip įkvėpimo ir mokslinės informacijos šaltinis. „Mums pasisekė, kad kone pašonėje turime Mėnulį, – sako M. Siegleris. – Jis mus motyvuoja.“ M. Sieglerio įsitikinimu, Mėnulis mus daug ko išmokė: jis mums padėjo suprasti, iš kur atsirado mūsų planeta ir kaip formuojasi kitos planetos, ir atsakyti į klausimą, kodėl išnyko dinozaurai. „Be jo mes liktume daug ko nesužinoję“, – sako jis.

Kaip gerai, konstatuoja rašinio autorė M. McFall-Johnsen, kad Mėnulis nežada artimiausiu metu nei pats išnykti, nei susidurti su kokiu nors kitu dangaus kūnu.