Kai 1961 m. balandžio 12-ąją pirmasis žmogus pakilo į kosmosą, milijonai juo žavėjosi ir didžiavosi. Bet viena paauglė, žiūrėdama į begalinį dangų pro mokyklos langą, sustingo iš baimės. Tai buvo Jurijaus Gagarino dukterėčia Tamara Filatova.

108 minutės baimės

"Aš siaubingai dėl jo jaudinausi", – Didžiosios Britanijos nacionaliniam transliuotojui BBC sakė T.Filatova, kuriai tuomet buvo keturiolika. Tą dieną 108 minutės – tiek truko J.Gagarino skrydis kosmose – jai prailgo lyg visas gyvenimas. Kai mokytojas pranešė mokiniams, kad pirmas pasaulio kosmonautas sėkmingai pasiekė Žemę, paauglei nuo širdies nuriedėjo akmuo.

"Tuomet, nors palydovai jau buvo siunčiami į orbitą ir gyvūnai skrido ir grįžo gyvi, kosmosas atrodė kaip kažkas labai baisaus, kaip tamsi bedugnė, kuri gali praryti bet ką", – pasakojo T.Filatova.

Charizmatiškas rusų kosmonautas po trumpos kelionės į kosmosą grįžo kaip tikras didvyris. Jį sveikino ir kapitalistinės Jungtinės Valstijos, ir Prancūzija. J.Gagarinui ranką spaudė Kubos lyderis Fidelis Castro, jam teko garbė susipažinti su Didžiosios Britanijos karaliene Elžbieta II.

Gimtasis kaimas

J.Gagarinas gimė Klušino kaime, 200 km nuo Maskvos. Čia stovi pakrypę mediniai namai, aplink kudakuodamas laksto vištos, laukuose riaumoja traktoriai – kaip ir daugelyje kitų Rusijos kaimų. Niekada nepasakytum, kad čia yra legendinio žmogaus gimtinė, jei nebūtų užrašo šalia pagrindinio kelio: "Pirmojo kosmonauto namai."

1971 m. Klušino kaime buvo atstatyti pirmieji kosmonauto namai, kur gyveno jo šeima prieš išsikraustydama į šalia esantį Gžatsko miestą, vėliau pavadintą Gagarino vardu. Name įrengtas muziejus, kuriuo jau tris dešimtmečius rūpinasi atsidavusi J.Gagarino gerbėja Nadežda Jakovleva, taip pat vietos gyventojai ir kosmonauto giminaičiai.

Turistai čia beveik nesilanko. Nusigauti iki Klušino labai sunku: prasti keliai, jokios turizmo infrastruktūros ir jokios reklamos.

Po karo skaičiavo šovinius

Klušino kaime J.Gagarinas ir jo šeima gyveno nuo 1933 iki 1945 m. Tėvas buvo dailidė, motina – melžėja. Kaip ir daugelis Rusijos šeimų, jie atsidūrė Antrojo pasaulinio karo sūkuryje.

J.Gagarinas tik buvo pradėjęs lankyti mokyklą, kai 1941 m. lapkritį Klušino kaimą užėmė Vokietijos kariuomenė, judėdama Maskvos kryptimi. Gagarinai buvo priversti užleisti namą karininkui iš Bavarijos, o patys prisiglaudė trobelėje, kurią pasistatė šalia. Joje šeima išgyveno visą okupaciją – metus ir devynis mėnesius.

Šiandien Klušino kaime stovi trobelės kopija. Trijų metrų ilgio ir pločio erdvėje stovi mažas stalas, krosnelė ir dvi siauros dviaukštės lovos, kuriose miegojo tėvai, J.Gagarinas ir jo brolis Borisas.

Okupacijai pasibaigus, moksleiviai dar ilgą laiką mokėsi sudėti ir atimti skaičiuodami tuščius šovinius, nes po karo trūko net elementariausių daiktų.

Kerinti šypsena

1946 m. pradžioje, kai būsimam kosmonautui sukako 13 metų, šeima persikraustė gyventi į Gžatską. Šio miesto mokykloje J.Gagariną botanikos mokė Jelena Kozlova.

"Tai nebuvo jo mėgstamiausias dalykas, bet jis žiūrėjo į botaniką labai rimtai, taip pat kaip į savo mėgstamą matematiką ir fiziką", – prisiminė buvusi mokytoja, kuriai dabar 91-i.

Anot jos, J.Gagarinas mėgdavo išdaigas, bet mokėdavo pelnyti aplinkinių simpatijas ir išvengti bausmės.

"Niekas negalėjo atsispirti jo šypsenai. Ir merginoms jis labai patikdavo", – sakė J.Kozlova.

Pasak mokytojos, šeštoje klasėje J.Gagarinas pradėjo lankyti mokyklos aviacijos klubą ir pradėjo svajoti apie žvaigždes.

Šlovė neapakino

Nors pirmą kartą įsidarbino liejiku, jaunuolis vėliau įstojo į Saratovo technikos mokyklą, kur išmoko pilotuoti lengvuosius orlaivius.

"Studijuodamas Saratove jis neturėjo pinigų, todėl uždarbiavo Volgos dokuose, o už uždirbtus pinigus pirko dovanų šeimai, – pasakojo J.Gagarino dukterėčia T.Filatova. – Pirmų tikrų dovanų, tokių kaip dviratis, gavau būtent iš jo."

Žiūrėdama į dėdės nuotrauką Gagarino muziejuje, moteris tęsė: "Aš labai mylėjau Jurijų. Buvome labai artimi – jam buvo tik 13 metų, kai gimiau, ir jis tapo mano krikšto tėvu. Bet jis buvo man tarsi vyresnysis brolis, galėjau kalbėtis su juo apie viską."

1955 m. J.Gagarinas pradėjo mokytis Orenburgo pilotų mokykloje, o ją baigęs įstojo į Sovietų Sąjungos oro pajėgas. Būtent čia buvo atrenkami geriausi pilotai ir kosmonautai.

J.Gagarinas pakilo į kosmosą būdamas 27-erių. Šį įvykį šventė visa šalis. Netgi pažįstami žmonės pradėjo kreiptis į jį "drauge Gagarinai", o kosmonautas juokdamasis atsakydavo: "Drauge Gagarinai? Jums aš visada būsiu tiesiog Jurijus."

Žūtį gaubia paslaptis

Šlovė nenuslopino kosmonauto noro toliau treniruotis ir lavinti piloto gebėjimus. Vieną dieną J.Gagarinas įlipo į lėktuvą, iš kurio jam nebuvo lemta išlipti.

"Jurijus turėjo grįžti namo švęsti tėvo gimtadienio 1968 m. kovo 30-ąją. Jis visada atvažiuodavo į tėvų gimtadienius, – sakė T.Filatova. – Jis paskambino tėvui ir pasakė, kad atvyks. Bet likus trims dienoms, kovo 27-ąją, jis žuvo per lėktuvo katastrofą."

Kas iš tiesų įvyko per tą mokomąjį skrydį ir kodėl J.Gagarinas bei instruktorius Vladimiras Serioginas nesikatapultavo iš naikintuvo "MiG-15" prieš tai, kai šis 600 km per valandą greičiu rėžėsi į žemę, liko neaišku.  Oficialios komisijos išvada buvo miglota: skrydžio metu pasikeitus oro sąlygoms įgula atliko staigų manevrą ir perėjo į suktuką.

Atsirado daugybė versijų. Viena jų – kad kitas naikintuvas praskrisdamas labai arti sukėlė turbulenciją ir pilotai nesuvaldė "MiG-15". Ekspertai baksnojo į naikintuvo techninius trūkumus. Liaudyje išpopuliarėjo versija, kad J.Gagarinas ir V.Serioginas prieš skrydį išgėrė po stiklinę degtinės, o sąmokslo teoretikai sakė, kad katastrofa buvo surežisuota po kosmonauto ginčo su Sovietų Sąjungos lyderiu Leonidu Brežnevu.

Bet T.Filatovai visa tai tėra tuščios kalbos. 1968 m. kovo 27 d. ji prarado labai brangų žmogų.
"Tiek daug metų praėjo po jo mirties, o aš vis negaliu su tuo susitaikyti, – prisipažino moteris. – Vienas dalykas mane ypač liūdina – aš nematau jo savo sapnuose."