Tačiau čia panašumai ir baigiasi. Žmonių plaukai tikrai keisti. Didžioji dalis mūsų kūno plaukų yra ploni ir trumpi, beveik nematomi, nors kai kuriose vietose jie yra šiurkštūs ir linkę garbanotis. Iš esmės tik mūsų galvos plaukai yra ilgi ir vešlūs. Esame turbūt vienintelis gyvūnas, kurio plaukai nuolat auga daugelį metų ir kuris kenčia nuo plikimo.

Žmogaus plaukai yra dviejų tipų: ilgieji plaukai, kurie auga ant skalpo, įskaitant antakius ir blakstienas, ir pūkeliniai plaukai, augantys visur kitur. Tačiau apskritai pagrindinis skirtumas tarp plaukų tipų – jų ilgis, kuris priklauso nuo folikulo aktyvumo. Būtent tai nulemia plaukų ilgį ir storį.

Plaukų folikulams būdingi augimo ir neaktyvumo ciklai. Augimo etape plaukai kasdien auga po 0,4 milimetro, tampa vis ilgesni ir storesni. Tačiau tam tikru momentu plaukų ląstelės miršta ir augimas sustoja. Plaukas iškrenta, folikulas tampa neaktyvus maždaug šešiems mėnesiams, o po to plaukų ląstelės vėl ima daugintis – prasideda naujas augimo etapas.

Augimo etapo trukmę lemia hormonai. Kojų plaukai auga maždaug du mėnesius, todėl jie yra trumpi ir ploni. Pažastų plaukai auga iki šešių mėnesių, o galvos plaukai nenustodami auga šešerius metus ar daugiau. Tai reiškia, kad teoriškai galvos plaukai gali išaugti beveik iki metro ilgio.

Yra visokių teorijų, kodėl evoliucija mums dovanojo tokį išskirtinį plaukų tipų derinį. Pagrindinė yra ta, kad, kai mūsų protėviai atsistojo ant dviejų galūnių, išėjo iš miško ir pateko į savanų karštį, jiems reikėjo pasirūpinti kūno vėsa, taip pat reikėjo dideles smegenis apsaugoti nuo saulės. Kūno plaukų sumažėjo, todėl buvo pašalintas nebereikalingas tarpinis sluoksnis, be to, tai suteikė galimybę kūną atvėsinti prakaituojant. Manoma, kad plaukų sumažėjo ir dėl technologinių naujovių, tokių kaip drabužiai, ugnis ir gyvenimas urvuose, todėl sumažėjo kailio svarba išsaugant šilumą naktimis. Antra vertus, galvos plaukai tapo storesni ir vešlesni. Tai mūsų protėviams padėjo apsaugoti smegenis nuo vidudienio saulės ir išsaugoti šilumą šaltyje.

Sprendžiant iš genetinės informacijos, dabartinių žmonių protėviai kailio neteko maždaug prieš 1,7 mln. metų – maždaug tuo metu, kai Homo erectus gyveno saulės kepinamoje savanoje, o tai suteikia argumentų termoreguliavimo hipotezei.

Tačiau tai ne vienintelė hipotezė. Gali būti, kad kūno plaukų netekome tam, kad geriau sugebėtume atpažinti kitus ir su jais bendrauti arba kad taptume atsparesni ligoms, nes kailis yra palanki terpė parazitams. Taip pat nederėtų pamiršti Charleso Darwino seksualinės atrankos teorijos. Kad ir kokia būtų priežastis, mažiausiai plaukuoti mūsų protėviai buvo laikomi patraukliausiais, todėl būtent jie susilaukdavo daugiausia palikuonių. Oda be plaukų galėjo reikšti gerą sveikatą ir tinkamumą poruotis; tokia oda galėjo būti tarsi skelbimų lenta, ant kurios užrašyta: „Žiūrėkite, aš nepriekaištingas ir neturiu parazitų.“

Be to, seksualinė atranka gali padėti paaiškinti ir mūsų galvos plaukų paskirtį. Dauguma žmonių mano, kad stiprūs ir sveiki galvos plaukai yra patrauklūs. Iš tiesų, kadangi galvos plaukų priežiūrai tenka skirti tiek dėmesio, tai yra puikus būdas skelbti apie savo socialinį ir seksualinį statusą. Kūno priežiūrai reikia daug laiko, tad gerai prižiūrėti plaukai reiškia, kad turite išteklių ir esate įsitvirtinęs savo socialinėje terpėje. Jei tokia versija yra teisinga, tai pagrindinė galvos plaukų paskirtis – formuoti šukuoseną siekiant kuo didesnio poveikio. Tai gali padėti paaiškinti, kodėl reti ir neprižiūrėti plaukai yra socialinio paribio simbolis.

Pažymėtina, kad kai kuriose seniausiose statulėlėse pavaizduotų žmonių plaukai yra kruopščiai prižiūrėti. 25 tūkst. metų senumo Brasempujo „Venera“, kurios figūrėlė yra seniausias rastas trimatis žmogaus atvaizdas, pavaizduota su gražiais plaukais iki pečių. Plaukų priežiūros produktai – taip pat jokia naujovė. Pelkėje Airijos rytuose radus 2300 metų senumo Klonikavano vyro palaikus nustatyta, kad jo plaukai buvo sutepti plaukų geliu, pagamintu iš įvairių augalų aliejų ir pušų dervos.

Plaukai gali atspindėti ir grupinę tapatybę. Skirtingais amžiais ir skirtingose kultūrose šukuosenos buvo priklausymo tam tikrai grupei ženklas – užtenka prisiminti apskritagalvius iš Anglijos revoliucijos laikų, rastamanus ir rokabilius.

Tačiau gaktos plaukai yra galbūt dar neįprastesni už galvos plaukus. Daugumos primatų genitalijų plaukai yra plonesni nei kitų kūno dalių plaukai, tačiau suaugusių žmonių atveju viskas yra priešingai.

Nusistovėjusio paaiškinimo nėra. Remiantis viena iš versijų, kadangi storesni plaukai auga ten, kur yra mūsų apokrininės (kvapą skleidžiančios) liaukos, tai gali būti priemonė koncentruoti arba skleisti kvapus, kurie signalizuoja apie seksualinę brandą. Be to, gaktos plaukai galbūt padeda apsaugoti genitalijas per lytinius santykius ir, pavyzdžiui, sumažinti odos trintį vaikščiojant, taip pat užtikrinti, kad jautriausios mūsų kūno zonos neperšaltų ir neperdžiūtų.

Kad ir kokia jų evoliucinė paskirtis, daugelis žmonių savo gaktos plaukus prižiūri ne mažiau nei galvos plaukus, o kartu negailestingai šalina juos nuo visų kitų kūno vietų. Mes nesame be plaukų, nors neretai stengiamės jų atsikratyti.