Mokslininkai daro išvadą, kad maždaug prieš 45 tūkst. metų dabartinės Belgijos teritorijoje galėjo vykti sistemingi kanibalizmo aktai, nukreipti į pažeidžiamiausius neandertaliečių bendruomenių narius.
Tai rodo naujo paleoantropologinio tyrimo, paskelbto žurnale „Scientific Reports“, rezultatai, nušviečiantys vieną tamsiausių priešistorinės Europos tarpsnių.
Tyrimas sutelktas į Goyet olą – vieną svarbiausių paleoantropologinių vietovių Šiaurės Europoje. Mokslininkai išanalizavo 101 kaulo fragmentą, priklausiusį mažiausiai šešiems neandertaliečiams. Beveik trečdalyje radinių aptikta aiškių tyčinio apdorojimo požymių: pjūvių, smūgių (daužymo) žymių ir būdingų įbrėžimų, siejamų su mėsos atskyrimu nuo kaulo bei kaulų skaldymu.
Tyrėjus ypač sudomino aukų sudėtis. Tarp identifikuotų palaikų nerasta nė vieno suaugusio vyro – visi nustatyti asmenys buvo vaikai, kūdikiai ir mažo ūgio moterys. Pasak CNRS tyrėjos Isabelle Crevecoeur, toks demografinis selektyvumas greičiausiai nėra atsitiktinis ir gali rodyti tyčinį išpuolį prieš mažiau apsaugotus išorinių grupių narius.
Tolesnė analizė, pasitelkiant genetinius duomenis, izotopinius tyrimus ir morfologiją, parodė, kad šie asmenys, tikėtina, nebuvo vietiniai gyventojai. Tai leidžia svarstyti apie vadinamąjį egzokanibalizmą – svetimų bendruomenių narių vartojimą. Kaulų žymės taip pat rodo, kad kūnai buvo ne tik suvalgyti: jie apdoroti kruopščiai, o kaulai skaldyti siekiant išgauti maistingus kaulų čiulpus.
Toks elgesys turi paralelių gyvūnų pasaulyje. Pavyzdžiui, šimpanzės grupių konfliktų metu kartais puola konkurentų palikuonis – taip silpnindamos kaimynines populiacijas ir stiprindamos kontrolę teritorijoje. Vėlyvajame paleolite, kai neandertaliečių skaičius sparčiai mažėjo, panašūs susirėmimai galėjo dar labiau paspartinti jų nykimą.
Vis dėlto lieka atviras klausimas, kas vykdė šiuos smurto veiksmus. Kai kurie mokslininkai svarsto, kad tai galėjo būti ankstyvieji Homo sapiens atstovai, tuo metu pradėję aktyviau įsitvirtinti Šiaurės Europoje. Tačiau paleontologas Patrick Semal ir kolegos labiau linksta prie hipotezės, jog tikėtinesnis paaiškinimas – vidinis konfliktas tarp skirtingų neandertaliečių grupių. Šią versiją sustiprina detalė, kad kai kurių aukų kaulai vėliau buvo panaudoti kaip instrumentai akmeniniams įrankiams formuoti – praktika, siejama su neandertaliečių kultūra.
Nepaisant niūrių išvadų, tyrimas įsilieja į platesnį žmonijos evoliucijos kontekstą. Genetiniai duomenys rodo, kad neandertaliečiai neišnyko be pėdsakų: tūkstančius metų Homo sapiens ne tik konkuravo su jais, bet ir turėjo genetinių kontaktų. Dėl to neandertaliečių DNR fragmentų iki šiol randama šiuolaikinių žmonių genomuose.
Goyet olos istorija primena, kokia sudėtinga ir prieštaringa buvo senovės pasaulio realybė: žiaurios kovos dėl išgyvenimo persipynė su procesais, kurie galiausiai paliko genetinio tęstinumo pėdsaką.
Naujausi komentarai