Pasišiaušęs gyvūnas geriau išsaugo kūno šilumą arba atrodo didesnis priešininkui. Žmogus su pašiurpusia oda neapsisaugo nei nuo šalčio, nei nuo priešų. Žinoma, kad ši savybė galėjo išlikti iš tų laikų, kai mūsų protėviai buvo plaukuotesni nei mes esame dabar. Tačiau šis atsakymas mokslininkų netenkina.

Harvardo universiteto mokslininkai patyrinėjo peles ir nustatė, kad raumuo, atsakingas už pasišiaušimą, yra susijęs su simpatine nervų sistema, kuri jungia kamienines plaukų folikulų ląsteles. Šis ryšys nėra labai sudėtingas – simpatinė nervų sistema pajunta šaltį, į jį reaguojama pasišiaušimu ir tuo pačiu aktyvuojamos ląstelės, atsakingos už naujų plaukų augimą. Paprastai tariant, šaltį pajutęs gyvūno organizmas ne tik saugosi pasišiaušdamas, bet ir ima auginti daugiau naujų plaukelių, taip pasiruošdamas šaltesniam metų laikui.

Mokslininkai tai išsiaiškino naudodami itin tikslius mikroskopus, kurie parodė, kad simpatiniai nervai ne tik jungia odos paviršių su raumenimi, bet dar ir apsupa plauko folikulą. Mokslininkai pabandė pašalinti tą raumenį, norėdami išsiaiškinti, ar jis yra būtinas simpatinės nervinės sistemos ir folikulų ryšiui. Paaiškėjo, kad raumuo tarnauja kaip tiltas, struktūrinė šios sistemos dalis, be kurios nervas tiesiog atsitraukia ir palieka folikulą.

Taigi, žmonės evoliucijos eigoje prarado plaukus, bet neprarado gebėjimo pasišiaušti, nes tas pats mechanizmas reguliuoja ir mūsų odos plaukelių augimą. Taip, žmonės nebeturi tiek daug plaukų, kiek turėjo mūsų protėviai, bet maži plaukeliai vis dar dengia didžiąją mūsų kūno dalį. Kadangi jie vis dar auga, reikalingos ir folikulų kamieninės ląstelės, joms reikalingas simpatinis nervas, jam reikalingas raumuo. Taigi, nors odą nusėję šiurpuliukai mums mažai kuo svarbūs, tai pašalinis plauko folikulo stimuliavimo rezultatas. Štai dėl ko evoliucija neatėmė iš mūsų to raumens, net jei odą dengiantys šiurpuliukai dabar neatlieka jokios funkcijos.