Ko gero, daugelis mokslininkų sutiktų, kad gyvenimo po mirties koncepcija yra arba nesąmonė, arba faktiškai neįrodoma. Vis dėlto mokslo pasaulyje atsirado žmogus, kuris tvirtina, jog anapusinį gyvenimą įrodo... kvantinė fizika.

Veik Foresto universiteto Medicinos mokyklos (Šiaurės Karolina) medicinos profesoriaus Roberto Lanzos postuluota biocentrizmo teorija skelbia, kad mirtis tokia, kokią ją žinome, tėra iliuzija, kurią sukūrė mūsų sąmonė.

 „Mes dedamės žiną, kad gyvenimas – tai tik tam tikras anglies ir kitų molekulių junginių aktyvumas. Kurį laiką taip pabūnam aktyvūs, pagyvenam, o po to trūnijame po žeme, – dėsto R. Lanza savo tinklalapyje. – Mes įtikėjome, kad esame mirtingi, nes mums „įkalė į galvas, kad mes mirsim“. Kitaip tariant, mūsų sąmonė susiejusi gyvenimą su kūnu. Kadangi mes žinome, jog kūnai miršta, vadinasi, mirsime ir mes.“

R. Lanzos sukurta biocentrizmo teorija aiškina, kad mirtis gali būti ne tokia galutinė, kaip kad esame pratę manyti. Biocentrizmas priskirtinas viseto teorijoms (angl. – theory of everything) ir siejamas su senovės graikų „gyvybės centro“ (angl. – life centre) koncepcija. Kertinis jos teiginys – gyvybė ir biologija yra centrinė realybės (tikrovės) ašis. Gyvybė kuria visatą, o ne atvirkščiai.

Pagal šią teoriją, visatos objektų formą ir dydį apibrėžia žmogaus sąmonė. R. Lanza pateikia pavyzdį, kaip mes suvokiame mus supantį pasaulį. Žmogus regi žydrą dangų, ir girdi aplinkinius tvirtinant, kad spalva, kurią jis mato žiūrėdamas į dangų, yra žydra. Tačiau ląstelės žmogaus smegenyse gali būti pakeistos taip, kad žmogus regėtų dangų žalią arba raudoną.

„Esminis dalykas yra toks: tai, ką matai, negalėtų būti tikrovė, jei neturėtumei sąmonės, – aiškina R. Lanza. – Mūsų sąmonė paaiškina, „įkrauna“ pasaulį.“

Žvelgiant į visatą iš biocentristinės perspektyvos, tai taip pat reiškia, kad erdvė ir laikas nebūtinai yra tokie rigidiški ir nelankstūs, kaip mums sako mūsų sąmonė. Bendrai paėmus, erdvė ir laikas „tėra mūsų sąmonės įrankiai“.

Kadangi šioje teorijoje erdvė ir laikas siejami su protiniais konstruktais, tai reiškia, kad mirtis ir nemirtingumo idėja pasaulyje egzistuoja be erdvinių, linijinių ribų. Lygiai taip pat fizikos teoretikai mano, kad egzistuoja be galo daug visatų, kuriose – vis kitoks skaičius situacijų, objektų (žvaigždžių, gyvų būtybių ir pan.) Visos tos visatos egzistuoja simultaniškai – išsyk, vienu metu.

R. Lanza priduria, kad viskas, kas tik gali įvykti, tam tikru momentu tose visatose ir įvyksta, o tai reiškia, kad mirtis tikrovėje negali egzistuoti. R. Lanza tvirtina, jog kai mirštame, mūsų gyvenimas tampa „daugiamečiu gėlės žiedu, sugrįžusiu į multivisatų žiedyną“.

„Gyvenimas yra nuotykis, kuris išeina iš tradicinės, standartinės mūsų sampratos apie gyvenimą rėmų, – aiškina R. Lanza. – Kai mirštame, tai įvyksta ne atsitiktinėje biliardo rutulių matricoje, o neišvengiamoje gyvybės matricoje.“

Iliustruodamas savo teiginius, R. Lanza cituoja dvigubo plyšio (arba Jungo) eksperimentą, kuris parodo tikimybinį kvantinės mechanikos reiškinį. Jo metu, kai tyrėjai stebi, kaip dalelė pereina du kliūties plyšius, toji dalelė elgiasi kaip kulka ir perskrodžia vieną arba kitą pjūvį. Bet jei žmogus dalelės nestebi, ji elgiasi kaip banga. Tai reiškia, ji gali skrosti abu plyšius vienu metu. Daugiau informacijos apie šį eksperimentą rasite spustelėję šią nuorodą.

Anot R. Lanzos, tai iliustruoja, kad medžiaga ir energija vienu metu gali demonstruoti tiek bangos, tiek dalelės savybes, ir kad dalelės elgesys keičiasi priklausomai nuo asmens suvokimo ir sąmonės.

Visa R. Lanzos teorija pristatoma jo knygoje „Biocentrizmas: kaip gyvybė ir sąmonė padeda iš esmės suprasti tikrąją visatos prigimtį“ („Biocentrism: How Life and Consciousness are the Keys to Understanding the True Nature of the Universe“).