Lochneso pabaisos, dar žinomos Nesės vardu, bumas praėjo. Žmonėms mitai atsibosta, todėl ir šią legendą keičia kitos. Taip teigia paranormalių ir mistinių reiškinių tyrinėtojas, teologijos magistrantas Gabrielius Klimenka. „Dabar „ant bangos“ Čiupakabra ir panašūs dalykai“, – sako jis.

Skeptikai mano, kad Lochneso pabaisos legenda buvo kurstoma turizmo verslo, nes įvairios fotografijos, kuriose neva užfiksuota pabaisa, buvo darytos vietinių gyventojų ir turistų. Vėliau paaiškėdavo, kad šios nuotraukos suklastotos arba jose įamžinta visai ne Nesė, o viso labo rąstas, antis ar besimaudantis dramblys.

„Neilas Clarkas, paleontologijos profesorius iš Glazgo, sulygino Nesės pasirodymų grafikus su klajojančio cirko judėjimo trajektorijomis, ir paaiškėjo, kad žmonės matė ne ką kitą, kaip besimaudančius dramblius. Kai plaukia dramblys, jis būna iškišęs straublį, ir matyti pora kuprų, t. y. jo galva ir nugara“, – LRT radijo laidoje „60 minučių“ pasakoja G. Klimenka.

– Mokslininkai ir mėgėjai, tyrinėjantys Nesės paslaptį, pernai apie šią pabaisą negavo jokių žinių. Jūs pats esate kelių straipsnių apie Nesę autorius. Kodėl mažėja žinių apie Lochneso pabaisą?

– Manau, kad praėjo Nesės bumas. Nesės fenomeną mes galime vertinti veikiau kaip urbanistinę legendą, taigi ją tiesiog keičia kitos legendos. Praktiškai kiekviena didesnė šalis turi kokias nors savo pabaisas. Pavyzdžiui, Rusija turi Brosno ežero pabaisą, vadinamą Brosna. Kriptidus (neatpažintus arba mitinius gyvūnus – LRT.lt) keičia kiti kriptidai. Dabar „ant bangos“ Čiupakabra ir panašūs dalykai.

– Nesė paskutinį kartą buvo pastebėta prieš beveik 90 metų. Ši legenda gyvavo labai ilgai – visą šimtmetį.

– Taip. Nesės mitas prasidėjo nuo Roberto Kennetho Wilsono 1934 metais padarytos nuotraukos. Ta nuotrauka šiaip jau buvo laikoma vieninteliu faktiniu įrodymu, kad egzistuoja Nesė. Tačiau 1994 metais R. K.Wilsonas prisipažino, kad tą nuotrauką padirbo. Jokių faktinių įrodymų, kad Nesė egzistuoja, mes neturime iki šiol.

– Kodėl taip ilgai žmonija tikėjo šia mitine būtybe? Kodėl ši legenda taip ilgai laikėsi gyva?

– Skeptikai paprastai sako, kad tai – vietinių viešbučių ir apskritai turizmo verslo atstovų kurstomas mitas. Buvo begalė bandymų padirbinėti Nesės pėdsakus, fotografuoti pačią Nesę, tačiau mokslininkai, darę tyrimus, niekada nieko nerado. O turistai arba vietiniai gyventojai visada mato Nesę ir ją fotografuoja. Žinoma, vėliau paaiškėja, kad nuotraukos padirbtos arba nufotografuota antis, rąstas arba dar kas nors.

– Ar Jūs pats kada tikėjote, kad Nesė egzistuoja?

– Paauglystėje tikėjau, o dabar laikausi daugiau skeptiškos pozicijos, nes tos teorijos, kurias kelia kriptozoologai, nėra patikimos. Pavyzdžiui, populiariausia teorija, kad Nesė yra plezeozauras – toks dinozauras, išlikęs iki mūsų laikų. Tačiau ežeras yra pakankami mažas, kad ten išsilaikytų plezeozaurų populiacija.

Yra atlikta daug patikimesnių tyrimų. Pavyzdžiui, Neilas Clarkas, paleontologijos profesorius iš Glazgo, sulygino Nesės pasirodymų grafikus su klajojančio cirko judėjimo trajektorijomis, ir paaiškėjo, kad žmonės matė ne ką kitą, kaip besimaudančius dramblius. Kai plaukia dramblys, jis būna iškišęs straublį, ir matyti pora kuprų, t. y. jo galva ir nugara. Yra begalė bandymų pagrįsti, kodėl žmonės matė ne Nesę, o kažkokius kitokius reiškinius, kuriuos palaikė mitine būtybe.

– Kitas labai garsus mitas – Sniego žmogaus. Ar ir jo legenda po truputį miršta?

– Pastaruoju metu ji yra apmirusi. Sniego žmogaus, dar vadinamo Bigfoot arba Yeti, mito bumas buvo maždaug nuo 1990 iki 2000 metų. Tada buvo leidžiama begalė visokiausių knygų, įrašų. Šiuo metu Sniego žmogaus mitas yra apmiręs, nes jį keičia kitos būtybės. Žmonėms atsibosta tas pats mitas, ir jie jį keičia kitu.

– Ar Lietuvoje turime panašių mitinių būtybių istorijų?

– Sakmėse yra minimos visokios būtybės. Pavyzdžiui, geležinė gyvatė su dviem galvom, kuri vejasi žmones.

– Kur ji gyvena?

– Lietuvoje. Bent jau taip teigiama mituose. Dar yra Žuvis-žmogus. Kiek žinau, šis mitas kilęs iš pajūrio. Lietuvoje irgi yra mitų, bet jie nėra tokie gajūs, nes paprastai tie visi Sniego žmonės ir Lochneso pabaisos būna bent jau „nufotografuojami“. Lietuvoje tokių dalykų nėra.

– Ar tikėjimas paranormaliais, mistiniais reiškiniais pastaruoju metu yra suaktyvėjęs ar kaip tik slopsta?

– Kaip rodo statistika, tikėjimas paranormaliais reiškiniais didėja. Jei remtumėmės statistiniais tyrimais, dar prieš 20 metų tik 15 proc. žmonių aklai pasitikėjo astrologija. Prieš penkerius metus atliktas tyrimas rodo, kad tokių žmonių dabar yra 28 proc. Žmonės vis labiau tuo pasitiki.

Man labai patiko tokio fantasto rašytojo Arthuro C. Clarke`o mintis. Jis yra sakęs, kad kuo labiau žmonija bus pažengusi technologiškai, tuo labiau ji tikės magija ir paranormaliais reiškiniais. Panašu, kad jo pranašystė išsipildė.