Trys Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkės – studentė Meda Surdokaitė, tyrėja Erika Rajackaitė ir profesorė Regita Bendikienė – sako, kad mokslo keliu žengiančios moterys sulaukia aplinkinių palaikymo, o ši profesija moko dirbti komandoje, planuoti laiką ir siekti užsibrėžto tikslo.

Rinkosi, kas įdomu

„Aš rinkausi daryti tai, kas man buvo įdomu, o kai darai tai, kas yra įdomu, sekasi ir žengti moksliniu keliu yra lengviau“, – taip apie savo pergalę Nyderlanduose vykusiame ES jaunųjų mokslininkų konkurse atsiliepia Meda Surdokaitė.

KTU Cheminės technologijos fakultete (CTF) taikomąją chemiją studijuojanti Meda praėjusiais metais tarptautinėje arenoje pristatė tyrimą „Fluorescencinio dažiklio „Nile Red“ sintezės optimizavimas“, leidžiantį atsisakyti toksiškų medžiagų, pramonėje naudotų iki šiol.

„Susidomėjimas mokslu – biologija, o vėliau chemija – vyko labai natūraliai, nuo mažens. Nors esu vienintelė savo šeimoje, pasirinkusi mokslininko kelią, susižavėjimas juo augo dar mokantis mokykloje, ieškant savęs papildomose praktinėse veiklose. Mokslo bendruomenė, problemų sprendimas ir galimybė dirbti su naujausiomis technologijomis buvo būtent tai, apie ką svajojau“, – pasakoja KTU studentė.

Įkvepia ir mokytojai

Jos meilę chemijai dar mokyklos suole kurstė ne tik mokytojai, bet ir kiti mokslininkai ir mentoriai, kaip antai KTU CTF tyrėjas dr. Artiomas Magomedovas. M. Surdokaitė, šiemet pelniusi LRT Metų ateities apdovanojimą, įsitikinusi – be mokslą populiarinančių asmenybių mokslu besidominčių žmonių pasaulyje būtų mažiau.

Negali penkerius metus būti mokslininku, o kitus penkerius būti kažkuo kitu.

„Net ir tokiam asmeniniam dalykui kaip ateities profesijos pasirinkimas žmogiškasis ryšys tikrai turi didelę įtaką ir kartais net yra lemiamas. Dažnai taip nutinka, kad mokykloje mokiniai renkasi kokius dalykus mokytis ne tik pagal tai, kas patinka ir yra įdomu, bet ir pagal tai, kurias pamokas moko geriausias mokytojas. Esu labai dėkinga mokytojams, skatinusiems siekti aukštesnių žinių. Kai „užaugsiu”, tikiuosi grąžinti jiems atgal. Labai svarbu, kad tie didieji, žymūs mokslininkai atiduotų tarsi savo duoklę jaunimui, kuris galbūt kažkada juos pakeis – dalytųsi savo patirtimi, išmokytų mus to, ko kažkada mokėsi patys“, – teigia M. Surdokaitė.

Įvaizdis išgąsdino

KTU Medžiagų mokslo instituto tyrėja Erika Rajackaitė, praėjusiais metais įgijusi mokslų daktaro laipsnį, į profesijos pasirinkimą žvelgė atsakingai, tačiau abejonių kupinu žvilgsniu – nors tikslieji mokslai domino labiausiai, atrodė, lyg ten nebūtų vietos moterims.

„Mane labiausiai traukė tikslieji, gamtos mokslai – matematika, biologija, fizika – tačiau atrodė, kad tai – vyriškos, nelabai paklausios sritys ir vėliau būtų sudėtinga surasti mėgstamą darbą. Mokytoja būti nenorėjau, tad įstojau į socialinius mokslus KTU. Vos pradėjusi studijuoti supratau, kad, vis dėlto šie mokslai – ne man, ir po mėnesio perstojau į taikomąją fiziką. Studijos nebuvo labai lengvos, bet man patiko, sulaukiau palaikymo iš mane supančių žmonių, sutikau bendraminčių, atrodė, kad esu ten, kur ir turėčiau būti“, – prisimena E. Rajackaitė.

Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto (MGMF) absolventė savo patirtį vadina pamoka, kurią išmokti turėtų kiekvienas: „Supratau, kad reikia rinktis daryti tai, kas iš tikrųjų patinka, kitu atveju – tik laiko ir kantrybės klausimas, kada imsiesi pokyčių.“

Nuo muzikos iki mechanikos

Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto (MIDF) Gamybos inžinerijos katedros profesorė Regita Bendikienė, pirmoji moteris išrinkta į KTU tarybą, prie mokslininko apibūdinimo pridėtų ir aktualumą, ir naudą visuomenei: „Jei domiesi ir tyrinėji tai, kas įdomu tik tau, bet neaktualu visuomenei, esi išradėjas, tyrėjas ir mokslininkas pats sau, nekuri jokios pridėtinės vertės. Vienas lauke – ne karys. Tad kiekvienas mokslinis sprendimas turi rasti savo auditoriją ir sekėjų.“

Studijų programų vadovė akcentuoja, kad moksliniai pasiekimai ir darbų, tyrimų rezultatai privalo būti pripažįstami kitų mokslininkų, naudojami įvairių profesijų atstovų, taip siekiant nuolatinės pažangos. Todėl mokslininkas nėra tik profesija ar gyvenimo būdas, tai natūrali būsena.

„Tokia būsena skatina domėtis net ir nesiekiant konkretaus rezultato. Noras sužinoti daugiau nebūtinai savo mokslinių interesų, bet ir kitose srityse leidžia išlaikyti nenutrūkstamą tyrėjo, informacijos rinkėjo ir smalsuolio būseną“, – sako R. Bendikienė.

Būsena – be pabaigos

„Mokslas lyties neturi, jis – visiems. Yra sričių, kuriose tiesiog tradiciškai dirba daugiau vyrų ar moterų, tačiau griežto ribojimo nėra. Anksčiau pastebėjome mažesnį merginų skaičių techniškuosiuose fakultetuose ir didesnį socialiniuose, dabar matome šiek tiek kitokią tendenciją. Nemanau, kad studijų krypties ar mokslo kelio pasirinkimas turėtų būti siejamas su lytimi, – mokslinėje veikloje svarbiausia yra jos rezultatas, už kurį atsakomybę turi tiek tyrėja moteris, tiek tyrėjas vyras“, – teigia mokslininkė.

Moksliniame kelyje KTU profesorė visada jautėsi savo vietoje – ten, kur jai lemta buvo atsirasti.

„Mokslininko tyrėjo būsena neturi pabaigos: negali penkerius metus būti mokslininku, o kitus penkerius būti kažkuo kitu. Tai yra būsena visam gyvenimui. Jai būdingas nuolatinis ieškojimas, tobulėjimas, skirtingų sričių ir kompetencijų derinimas“, – teigia R. Bendikienė.