Šios grupės, vadovaujamos jūrų gamtininko ir povandeninės fotografijos eksperto Laurent'o Ballestos (Lorano Balestos), sekmadienio pavakarę džiaugėsi susitikę su savo šeimomis ir draugais. Ankstesnes tris dienas jie praleido dekompresijos kameroje.

Jų misija „Planet Mediterranean“ nebuvo panaši į povandeninius nuotykius, vaizduojamus Jules'o Verne'o (Žiulio Verno) romane „Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu“ (Vingt mille lieues sous les mers), o ryškiai geltona kapsulė, kurioje gyveno, nėra povandeninis laivas.

Tačiau šis nardymo varpas keturias savaites buvo jų namai ir leisdavo iki aštuonių valandų per parą išbūti 120 metrų gylyje, nesirūpinant, kad kylant į paviršių juos ištiks kesoninė liga.

Scanpix nuotr.

L. Ballesta pasakojo apie jūrų gyvūniją ir „povandeninių skardžių akmenines katedras“, kurias jiems teko stebėti. Jis su kolegomis ekspedicijos pabaigą šventė atkimšę šampano butelį.

Vėl susitikęs su žmona ir dviejų mėnesių dukrele, apsiašarojęs fotografas pripažino: „Per menkai įvertinau grįžimą į sausumą. Tai labiau jaudinanti akimirka nei tikėjausi.“

L. Ballesta parsigabeno daug filmuotos medžiagos ir tūkstančius nuotraukų, padarytų dirbant nesvetingoje aplinkoje, kur vandens slėgis 13 kartų didesnis negu paviršiuje.

„Kito pasaulio tyrimai“

„Visi gyvename toje pačioje planetoje, bet joje yra keli pasauliai, ir mums teko garbė patyrinėti vieną iš jų, – sakė L. Ballesta. – Per beveik kiekvieną pasinėrimą sugebėdavome nufilmuoti arba nufotografuoti rūšį, iki tol dar nestebėtą gyvą savo aplinkoje“.

Kiti komandos nariai buvo jūrų biologas Antoninas Guilbert'as (Antonenas Gilberas), nardymo instruktorius ir apšvietimo specialistas Thibault Rauby (Tibo Robi) ir naras bei operatorius Yannickas Gentilis (Janikas Žentilis).

Kiekvieną dieną plieninis nardymo varpas, kurio kabinos plotas – tik vienas kvadratinis metras, būdavo nuleidžiamas iš baržos į vadinamąją prieblandos (mezofotinę) zoną, kur iš paviršiaus prasiskverbia tik 1 proc. saulės šviesos. Po kiekvieno pasinėrimo į jūros gelmes nardytojai grįždavo į kapsulę, kurioje buvo nuolat palaikomas 13 kartų didesnis negu atmosferos slėgis.

Kiekvieną vakarą jie būdavo vėl iškeliami į paviršių, o nardymo varpas būdavo sujungiamas su dviem kitomis kameromis. Vienoje jų buvo įrengtas tualetas ir dušas, o kitoje – virtuvėlė su nedideliu stalu ir oro šliuzu, per kurį ekspedicijos dalyviams būdavo perduodama maisto.

Ši tyrimų stotis mėnesį judėjo palei pakrantę tarp Marselio ir Monako. Ekspedicijos pabaigoje tris dienas trukusi dekompresija buvo vienintelis kartas, kai tyrėjams teko atlikti šią procedūrą, kurios metu slėgis lėtai mažinamas, kad iš kraujo palaipsniui pasišalintų ištirpusių dujų perteklius ir nesusidarytų burbuliukų, galinčių smarkiai sutrikdyti sveikatą ar netgi sukelti mirtį.

Po vandeniu 28 dienas praleidusi komanda taip pat atliko eksperimentų, suplanuotų pačių tyrėjų, taip pat laboratorijų ir universitetų. Tačiau dėl žemos temperatūros ir didelio slėgio darbas dideliame gylyje buvo sunkus ir pavojingas, pabrėžė L. Ballesta. Sekmadienį jis ir Th. Ribault tebesiskundė nušalusiais pirštais.

Scanpix nuotr.

„Planet Mediterranean“ nariai nuolat palaikė ryšį su išoriniu pasauliu vaizdo pranešimais ir teletiltu rengtomis spaudos konferencijomis.

Tyrėjai planuoja surengti per savo ekspediciją padarytų nuotraukų parodą ir ateinančiais metais išleisti dokumentinį filmą.