Nuo XX amžiaus 8-o dešimtmečio vidurio dėl tam tikrų pramoninių aerozolių stratosferoje, esančioje nuo 11 iki 40 kilometrų virš Žemės paviršiaus, retėja ozonas.

1987 metais beveik 200 valstybių susitarė dėl Monrealio protokolo, kuriuo siekiama sustabdyti ozono sluoksniui daromą žalą, uždraudžiant naudoti chemines medžiagas, naikinančias šį natūraliai atmosferoje susidarantį molekulių sluoksnį.

Daugiau nei 200 mokslininkų nustatė, kad šis susitarimas veikia, kaip tikėtasi, ir atitinka ankstesnes prognozes.

„Ozono sluoksnis atsikuria, tai gera žinia“, – naujienų agentūrai AFP sakė Kembridžo universiteto profesorius Johnas Pyle'as (Džonas Pailas), vienas iš ozono sluoksnio nykimo mokslinio vertinimo pirmininkų.

Pasaulio meteorologijos organizacijos (WMO), Jungtinių Tautų Aplinkos programos ir JAV bei Europos Sąjungos agentūrų bendrai paskelbtoje ataskaitoje teigiama, kad maždaug iki 2066 metų virš Antarkties regiono, kur ozono sluoksnis retėja labiausiai, ozono sluoksnis turėtų būti atkurtas  tiek plotu, tiek gyliu.

Arkties regionas visiškai atsigaus apie 2045 metus, o likęs pasaulis – maždaug po 20 metų.

Nepažeistas ozono sluoksnis filtruoja didžiąją dalį trumpabangės ultravioletinės Saulės spinduliuotės, kuri pažeidžia gyvų organizmų DNR ir gali sukelti vėžį.

Tačiau pažemio lygyje ozonas yra pagrindinė oro taršos sudedamoji dalis ir apsunkina kvėpavimo takų ligas.

Pastangos atkurti ozono sluoksnį kertasi su kova su visuotiniu atšilimu.

Tarsi ugnikalnis

Remiantis vertinimu, palaipsniui atsisakius ozono sluoksnį ardančių medžiagų (kai kurios iš jų yra galingos šiltnamio efektą sukeliančios dujos), iki amžiaus vidurio bus išvengta iki vieno laipsnio Celsijaus atšilimo, palyginti su scenarijumi, pagal kurį jų naudojimas kasmet padidėtų maždaug trimis procentais.

Paaiškėjo, kad pramoniniai aerozoliai, sukurti vietoj Monrealio protokolu uždraustų aerozolių, taip pat yra galingos šiltnamio efektą sukeliančios dujos ir pagal neseniai priimtą 1987 metų sutarties pakeitimą jų naudojimas bus laipsniškai nutrauktas per ateinančius tris dešimtmečius.

Tačiau, nors pasaulis susitelkė kovai su ozono sluoksniui padaryta žala, jam nepavyko pakankamai greitai apriboti anglies dioksido išmetimo, kad būtų išvengta pavojingo atšilimo.

Pasaulį, kurio temperatūra vos 1,2 Celsijaus laipsnio viršija ikipramoninio laikotarpio lygį, jau užklupo rekordinės karščio bangos, sausros ir temperatūros rekordai, ir jis artėja prie pražūtingo 2,7 Celsijaus laipsnio viršijimo.

Toliau didėjant išmetamųjų teršalų kiekiui ir mažėjant laiko išvengti kai kurių didžiausių padarinių, prieštaringai vertinamos geoinžinerijos schemos vis dažniau atsiduria diskusijų dėl klimato kaitos politikos centre.

Be kita ko, siūloma stabdyti visuotinį atšilimą į viršutinius atmosferos sluoksnius išmetant sieros daleles.

Tačiau ataskaitoje įspėjama, kad tai gali smarkiai pakeisti ozono sluoksnio atsikūrimą.

Vis dažniau manoma, kad vadinamasis stratosferos aerozolio įpurškimas (SAI) yra potenciali tarpinė priemonė, galinti sumažinti temperatūrą pakankamai ilgam laikui, kad problema būtų išspręsta iš esmės.

Gamta įrodo, kad tai veikia: 1991 metais smarkiai išsiveržus Pinatubo kalnui Filipinuose, kuris išmetė milijonus tonų dulkių ir nuolaužų, pasaulinė temperatūra sumažėjo maždaug metams.

Nenumatytos pasekmės

Mokslininkai apskaičiavo, kad kasmet į stratosferą išmetant 8–16 mln. tonų sieros dioksido, maždaug tiek pat, kiek Pinatubas, Žemės temperatūra atvėstų maždaug 1 Celsijaus laipsniu.

Atlikus modeliavimą virš Antarktikos spalio mėnesį, kai ozono skylė yra didžiausia, paaiškėjo, kad dėl vadinamojo stratosferinio aerozolio įpurškimo per 20 metų pasaulio temperatūra sumažėtų 0,5 laipsnio Celsijaus.

Tačiau tai yra kompromisas: ozono sluoksnis sumažės iki 1990 metų lygio – tik trečdaliu mažiau nei prieš žmogaus veiklos poveikį.

J. Pyle'as teigė, kad „ir toliau taip valdant Saulės spinduliuotę, pasaulyje tebesitęs stiprus ozono sluoksnio plonėjimas“.

JT klimato mokslo patariamoji grupė IPCC įspėjo apie kitas nenumatytas pasekmes – nuo Afrikos ir Azijos musonų, nuo kurių priklauso šimtų milijonų žmonių apsirūpinimas maistu, pasikeitimų iki Amazonės, kuri jau dabar virsta savana, išdžiūvimo.

Naujojoje ataskaitoje, kuri iki šiol yra dešimtoji, taip pat atkreipiamas dėmesys į netikėtai sumažėjusį ozono kiekį apatinėje stratosferoje virš apgyvendintų planetos atogrąžų ir vidutinių platumų regionų.

Iki šiol chlorofluorangliavandeniliai (CFC) ir kitos molekulės daugiausia ardė ozoną viršutiniuose stratosferos sluoksniuose ir virš ašigalių.

Mokslininkai tiria du galimus kaltininkus: pramonines chemines medžiagas, kurioms netaikomas Monrealio protokolas ir kurios vadinamos labai trumpaamžėmis medžiagomis, ir klimato kaitą.