Praėjusio savaitgalio pamokos gal padės ištverti artėjančius laisvadienius, kuriuos nuostabioje gamtoje kaip statinę medaus grasina sugadinti nelemtieji kraujasiurbiai.

Mokslininkai sako, kad nieko tokio neatsitiktų, jeigu uodai iš viso dingtų nuo žemės paviršiaus, nes jie jokiems paukščiams ar žvėreliams nėra vienintelis maisto šaltinis. Tačiau jei atvažiavai į atokią vietą vidury miškų - visai rimtai atrodo, kad tu ir tavo šeima yra vienintelė jų pasidauginimo sąlyga. Esi puolamas su neregėtu atkaklumu.

Taigi, ko šiemet pabandėme imtis kovoje su uodais?

Iš pradžių sutarėme, kad į trobą nevaikščiosim, šviesos nedegsim - oras gražus, tad darbuosimės, su vaikais žaisime ir užkandžiausime lauke. Pritemus, kaip įprasta kaime, eisim miegoti.

Saulutė šviečia, vėjelio nėra, tad pripylėme baseinėlį vandens, išrengėme mažuosius. Ir tai buvo didžiulė mūsų klaida. Per pusvalandį, kol vaikai turškėsi vandenyje, jais pasimaitino tuntai uodų.
Labiausiai sukąstos vietos - ten, kur mažos rankutės nesiekia apsiginti: nugara ir sprandas (kai grįžome namo, auklė konstatavo: jūsų vaikams vėjaraupiai, uodai negali taip baisiai sukapoti).

Žodžiu, daugiau tos klaidos nekartojome. Tačiau uodai kando ir per drabužius. Tad viskas baigėsi tuo, kad vidurinėlis vakare dviračiu jau važinėjo avėdamas guminius batus, mūvėdamas storiausius džinsus, o ant džemperio kapišono dar užsidėjo ir šalmą – sakė, jo joks uodas neperkąs.
Labiausiai nuo uodų nukentėjusį mažiuką antrą poilsio gamtoje dieną sugalvojome aprengti nepripūsta maudymosi liemene. Pasiteisino. Ir su kaupu. Kad uodai nesukapotų kakliuko ir sprando, dar galima pripūsti liemenės kaklą - tada geriau priglunda.

Suaugusiems vienintelis būdas nebūti suėstiems uodų - nuolat judėti ir keisti dislokacijos vietą. Mūsų atveju, tai išėjo į gera: sutvarkėme visą sodybos aplinką.

Miegas ir uodai

Miegas ir uodai - atskira tema. Visi žino, kad nemigą gali iššaukti ir keli įkyrūs zyzėjai. Todėl išeitis viena - kol nesutemę išmušti kambaryje skraidančius uodus ir kažkaip neįsileisti į vidų naujų.
Jei priemenėje ar kambaryje uždegsi šviesą - visos girios ir pamiškių uodai tai supras kaip kvietimą užsukti. Tad šiemet nusprendėme niekur nedegti šviesų. Iš dalies pasiteisino.

Tačiau suguldžius vaikus į lovą, kaip mat prisistatė keliolika uodų patelių. Sakau: „Berniukai, dabar būsit pasaloje budintys ninzės, o aš - spąstai!” Ir jiems patiko „tas žaidimas“: jie guli taip užsikloję, kai matyti tik akys, o aš priešingai - neapsiklojusi laukiu, kada nutūps uodas. Nupūpė-pliaukšt-laukiam kito!

Pasididžiuodami galime sakyti, jog naktį mūsų miego netrikdė nė vienas kraujasiurbys.

Ryte jau nebekartojome vakarykščių klaidų: iškart tinkamai apsiavėme ir apsirengėme uodus atbaidančiomis medžiagomis išpurkštais drabužiais - saulutėje kūnus palepinsim prie jūros.

O kaip jūs kovojate su uodais?