Vadovaujantis tautodailininkų rekomendacijomis, pabandyta atkurti pasiturinčių valstiečių velykinį stalą prieš maždaug šimtmetį, ant kurio – gausu mėsos patiekalų, raugintų daržovių, „šventinių“ – baltų – miltų pyragų, giros, pleckų ir mozūrėlių.

Siekiant parodyti kontrastą, nukeliautą kelią iki šiandienos lietuvių šventinio stalo ne vien pavadinimais, bet ir vaizdu bei skoniu, „Maximos“ maisto gamybos meistrai sudarė šventinio šių dienų stalo meniu. Jame – senovinius primenantys šventiniai patiekalai, bet jau su kitais etninių virtuvių akcentais, taip pat prieš šimtą metų neregėtos ir negirdėtos sudėtinės patiekalų dalys.

Pasakodama apie pasiturinčių valstiečių Velykas prieš maždaug šimtmetį, Vilniaus etninės kultūros centro vyriausioji koordinatorė Marija Liugienė apibendrino, jog žmonių mitybą tuo metu daugiausia apibrėždavo trys veiksniai: žemės ūkio darbų cikliškumas ir religinis kalendorius, tam laikmečiui būdingas nepriteklius ir vedybos.

„Žmonės valgydavo tai, ką užsiaugindavo savo ūkyje, pagal sezonus. Laikėsi pasninko advento ar gavėnios laikotarpiu. Dėl to per šventes norėdavo stalą nukrauti mėsa ir iš peties atsivalgyti už visą pasninko laikotarpį. O tam, ką dėdavo ant stalų, įtakos turėdavo net ir vedybos – santuokos su lenkais, čekais, rusais, vengrais ar gausi Žemaitijoje gyvenanti žydų bendruomenė. Taip pat iš prancūzų į rusų, o vėliau – ir į lietuvių kalbą verstos pirmosios kulinarinės knygos. Visa tai diktavo madas ir šeimininkių pasirenkamus receptus“, – pasakoja M. Liugienė.

Per šventes žmonės norėdavo stalą nukrauti mėsa ir iš peties atsivalgyti už visą pasninko laikotarpį. O tam, ką dėdavo ant stalų, įtakos turėdavo net ir vedybos.

Visai kitokia situacija yra šiandien, sako „Maximos“ komercijos vadovė Vilma Drulienė. Šiandieninių žmonių mitybos įpročius lemia kitokie veiksniai: visiška pasirinkimo laisvė, kelionės ir viešoji informacija apie svečius kraštus, jų tradicijas, taip pat žmonių rūpinimasis sveikata ir sąmoningumas, rašoma pranešime spaudai.

„Žmonės kasdien gali rasti parduotuvėse visko, ko tik nori, taigi šventė maisto pasirinkimo atžvilgiu gali vykti kasdien. O per šventes norima švenčių šventės – kažkuo nustebinti save ir savo svečius, išragauti kažką naujo, gurmaniško ar net egzotiško. Jau nieko nebestebina ant stalų kaimyninių Europos šalių virtuvių patiekalai – prancūziška čiabata, kruasanai ar graikiškos alyvuogės, alyvuogių aliejaus padažai. Idėjų žvalgomasi į Azijos, pietų Amerikos ir kitų žemynų virtuves, naudojami nesunkiai randami egzotiniai prieskoniai. Visa tai nori ar nenori daro įtaką tradicinės mūsų virtuvės receptams“, – pasakoja V. Drulienė.

Populiarėja maisto produktai be glitimo, laktozės, be pridėtinio cukraus ar druskos, su papildomomis gerosiomis bakterijomis, vitaminais, veganiški patiekalai ir panašiai.

Tiesa, nepaisant daugybės skirtumų, yra ir nemažai velykinio stalo panašumų anuomet ir šiandien, teigia V. Drulienė. Dauguma maisto Velykų stalui šeimininkės gamina pačios ir stengiasi pagaminti kažką tradicinio – kiaulienos, paukštienos ar veršienos kepsnį. Žinoma, dažo margučius, ant stalo nemažai deda patiekalų iš pieno produktų.

Tautodailininkės M. Liugienės teigimu, patiekalai iš pieno ir kiauliena ant mūsų protėvių Velykinio stalo buvo būtini, nes simbolizavo gerus, sočius metus – gausiai pieno duodančias karves ir derlingus, tarsi kiaulės šnipu gerai suartus, laukus.

Diskusija tarp du skirtingus šimtmečius atstovaujančių moterų – tautodailininkės M. Liugienės ir komercijos vadovės V. Drulienės – išryškino šių dienų šeimininkių pasiruošimo Velykoms skirtumus, kuriuos diktuoja šiuolaikinis gyvenimo būdas ir tempas. Anuomet šventiniam stalui buvo ruošiamasi bent gerą pusmetį: gyvuliai skerdžiami dažniausiai rudenį, jų mėsa sūdoma ar rūkoma, džiovinami sūriai, raugiamos daržovės, malami „šventiniai“, „balti“, miltai, kad per Velykas būtų iš ko iškepti šventinio pyrago ir paruošti kitų tradicinių patiekalų.

Šiandieninės šeimininkės vertina šviežią maistą, dėl to dauguma apsiperka likus porai dienų iki Velykų ir dalį patiekalų šventiniam stalui perka jau pagamintus. 

Prekybos tinklo duomenimis, paskutinius ketverius metus šalies pirkėjai yra linkę Velykų stalui išleisti vis daugiau, nes renkasi gurmaniškesnius, egzotiškesnius maisto produktus ar patiekalus. Būtent dėl to galima įsigyti Australijos ir Afrikos stručių kiaušinių, jau paruoštų rūkytų virtų vištų ir putpelių kiaušinių.

Ant šimtmečio stalo buvusių patiekalų receptai:

Skanus mozūrėlis

Pusę svaro sviesto ištrinti iki baltumo, pridėti (visą laiką maišant) pusę svaro cukraus, 6 trynius ir pusę svaro miltų. Gerai išmaišyti, pridėti ¼ svaro karčiųjų ir ¼ svaro saldžiųjų sugrūstų migdolų ir 6 baltymų putelę.

Mielinis pleckas su obuoliais arba slyvomis

Iškočioti iki piršto storio kokią nors su mielėmis maišytą tešlą (geriausiai tą, iš kurios yra daromi sausainiai), apvadžioti ją kraštais iš tos pačios tešlos, padėkti ant sviestu išteptos skardos, ir ant to plysko sudėti supjaustytas be kaulelių slyvas, be žievės supjaustytus obuolių ritinėlius (vienus ir kitus reikia dėti laiptais, tai yra, antrąjį užkeisti ant pusės pirmojo ir t. t.) Imti du arba tris trynius, suplakti šviežios rūgščios grietinės torieliuje ir aplieti tuo obuolius arba slyvas, o pagalios ir vyšnias ir įstatyti į krosnį pusvalandžiui laiko.

Kimštas keptas kalakutas

Sutaisytą kalakutą reikia pakabinti keletai dienų šaltoje vietoje, prikimšti gužį į vidų ir kepti ant maustyklos ar skardoje. Kimšalas daroma šitaip: išvirinti kepenas, smulkiai supiaustyti, apsūdyti ir suminkyti su piene išmirkytu pyragu, indėti 3 trynius, 2 kiaušiniu, šaukštą sviesto, inberti smulkių vynuogių, pipirų, truputį cukraus, sumaišyti viską sykiu ir kimšti kalakutą. Antraip kimšalas daroma šitaip: ištrinti šaukštą sviesto su maltu džiovėsiu, inkulti keturis kiaušinius, maišant praskiesti su pienu, gerai išminkyti; inberti smulkaus cukraus, smulkių vynuogių ir prikimšti kalakutą.

Boba su romu

Paimti ½ stiklinės šilto pieno, įdėti 50 gramų mielių, išmaišyti pieną, pridėti kelius šaukštus miltų, kad tešla būtų kaip blynams, ir išmaišius pastatyti, kad pasikeltų. Kai pasikels, gerai lyžele išplakti, įdėti druskos, įpilti 12 kiaušinių, ištrintų iki baltumo su stikline cukraus. Gerai išmaišius kiaušinius, pridėti apie svarą miltų, kad tešla būtų ne per skysta, pusę svaro gerai ištrinto sviesto, pusę šaukščiuko druskos ir sutarkuotą citrinos žievę. Gerai išminkius pastatyti šiltoj vietoj, kad dar kartą pasikeltų. Kai antrą kartą gerai pasikels, dar kartą gerai išminkyti, išplakti ir sudėti į paruoštas formas, pastatyti vėl šiltoj vietoj, kad pasikeltų. Kai pakils iki ¾ formos, pastatyti į krosnį valandai. Atskirai paimti pusę stiklinės cukraus, stiklinę vandens ir 3 šaukštus romo, gerai išmaišyti. Išėmus iš krosnies babkas padėti ant pailgo pusdubenio ir ataušinus užpilti paruoštu sirupu vieną šoną, paskui apvertus ant kito, užpilti ir kitą ir taip kelis kartus vartyti, kad babka sugertų visą sirupą. Po to pastatyti ant lėkštės, paklotos gražiai iškarpytu popieriumi.

Keptas kumpis

Pamerkti kumpį ant nakties arba ant visos paros, numazgoti karštu vandeniu, trindama sėlenomis, nuplauti, nušluostyti, padėti ant iškočiotos duonos minkštimo, uždengti kitu tokiu sulipinti sandariai, paberti miltų ir kepinti įkaitintoje, kaip duonai krosnyje, per dvi—tris valandas. Atimti duoną, nulupti odelę, kol šilta, pabarstyti smulkiu cukrumi ir cinamonu ir įstumti į krosnį, kad cukrus paraudonuotų. Teip pritaisytas kumpis bus sultingas, trapus ir gardus.

Veršio kepsnys

Veršienos kumpis (5–7 kg), 200 g sviesto ar šviežių lašiniukų, stiklinė grietinės, 3-5 morkos, kvapniųjų pipirų, cukraus, druskos. Veršiena nuplaunama, nušluostoma, išimami kaulai. Kumpis supjaustomas į 2-3 gabalus. Malti kvapnieji pipirai, cukrus ir druska sumaišomi ir šiuo mišiniu įtrinama veršiena ir prismaigstoma lašiniukų. Lašiniai supjaustomi 3 cm ilgio ir 1 cm pločio juostelėmis ir, įpjovus peiliu raumenį, įkišama į įpjovą. Vietoje lašiniukų į įpjovą galima dėti po gabaliuką sviesto. Prismaigstyta veršiena kuo stipriau susukama ir surišama virvute. Taip paruošta veršiena 2–3 paras laikoma šaltai. Paskui į keptuvą sudedamos pusiau išilgai perpjautos morkos, o ant jų dedama veršiena. Mėsa aptepama grietine, į keptuvą įpilama nedaug vandens, uždengus kepama karštoje krosnyje apie pusantros valandos. Jei mėsa apsitraukė gelsva plėvele, patepama grietine arba sviestu. Kas dešimt minučių palaistoma susikaupusiu skysčiu. Mėsa iškepus, jei aštriu peiliu persmeigus storiausią kepsnio vietą pasirodo šviesios sultys. Iškepusi veršiena esti rausva. Veršieną galima valgyti ir karštą ir šaltą.

Šokoladinis tortas

Reikia: dvylika kiaušinių, pusantros stiklinės cukraus, truputis cinamono, citrinos žievės, pusantros stiklinės šokolado, maltos duonos du-tris šaukštai, sviesto pusė šaukšto. Sutrinti iki pabalant dvyliką trynių su arbatiniu puodeliuku cukraus, įberti truputį cinamono ir citrinos žievės, įdėti arbatinį puodeliuką trinto šokolado, džiovintos pikliavotos duonos, miltų porą šaukštų, pagalios įdėti putelę iš dvylikos baltymų, perdėti į kvarmą, išteptą sviestu ir iškepti. Kaip iškeps, aplieti šokoladiniu liukru ir padžiovinti.

Šaltiniai:

„Didžioji virėja“ (versta iš carinės Rusijos leidimo, o šis – iš Prancūzų), 1936 m. 1861 metais Sankt Peterburge pasirodė viena pamatinių XIX amžiaus – XX amžiaus pradžios Rusijos kulinarinių knygų, Jelenos Molochovec „Подарок молодым хозяйкам или средство к уменьшению расходов в домашнем хозяйстве“.

„Lietuvos virėja arba aiškus pamokinimai ir parodymai kaip virti ir taisyti visokius gardžius, puikius ir sveikus valgius ir daryti skanius naminius gėrimus“, Liudas Gira, 1907 m.

„Šeimininkėms vadovėlis“, Lazdynų Pelėda, 1911 m.

„Gaspadinystės knyga arba Pamokinimai kaip prigulinčiai yra sutaisomi valgiai“, Liudvika Didžiulienė – Žmona, 1913 m.