Kokiu būdu? Išsiruošus į žinomus ir nežinomus tolimus kraštus, drąsių jūreivių laukė ne tik stiprios bangos, klastingi rifai, bet ir ligos. Pati pavojingiausia – skorbutas. Kaip su ja kovoti, niekas nežinojo tol, kol nepastebėjo, kad tie, kurie valgo raugintus kopūstus, ja neserga. Tad nuo tų laikų, plaukiant į ilgas keliones, didelės raugintų kopūstų statinės laivuose buvo privalomos. Taip europiečiai sugebėjo nukeliauti į tolimus kraštus ir dominuoti pasaulio jūrose.

O kada lietuviai pamatė kopūstus? Ar jie juos valgė, tarkim, XIII a.? Istoriniai šaltiniai pateikia vieną labai įdomią istoriją, kuri daug ką paaiškina. Nusikelti reikia į XIII a. Prūsiją. Kaip žinote, Mazovijos kunigaikštis Konradas, neapsikentęs prūsų puldinėjimų, pasikvietė Kryžiuočių ordiną, kad šis kautųsi su pagonimis.

Kaip tai atrodė? Atvykę kryžiuočiai nepuldavo kapotis su pagonimis. Pirmiausia jie turėdavo įsitvirtinti, tad statydavo pilis. Su vietiniais jie pirmiausia norėdavo sutarti ir gražiuoju atversti į krikščionybę, o ne su kalaviju mojuoti.

Ir štai Petras Dusburgietis paliko labai įdomų liudijimą. „Kai kryžiuočiai Balgoje pastatė pilį, sembai, prūsų gentis, labai susidomėjo, kas gi tie naujieji svečiai ir nusiuntė savo vyresnįjį. Šis buvo maloniai priimtas, o grįžęs štai ką papasakojo. Kadangi matė brolius, valgančius kopūstus, kurių prūsai nevartojo, ir manė, jog tai žolė, jis pridūrė: „Be to, ir valgo jie žolę, nelyginant arkliai ar mulai, tai kas gi įstengsiąs jiems atsispirti, jeigu jie ir dykrose be vargo gali susirasti maisto? Kopūstas sembui atrodė kaip paprasta žolė“.

Galime spėti, kad tas prūsų svečias šnipinėjo pilyje – visiškai nenuostabu, kad jis atkreipė dėmesį į valgį. Neregėta daržovė kopūstas jam buvo ženklas, kad su šiais atėjūnais laukia sunki kova.