Kokteilis

Mintys per Vėlines

Lapkričio 2-oji – Vėlinės. Vakar – lapkričio 1-ąją buvo Visų Šventųjų diena. Dvi susikaupimo, rimties, apmąstymų ir žmonių, išėjusių anapilin, prisiminimų ir kapų lankymo dienos.

Nevienodas mūsų pasaulis per šį laiką: vienur šiomis dienomis tvyro ramybė, kitur rengiami triukšmingi „helouvynai“.

Susikaupimo metu Violeta brūkštelėjo mintį apie savotišką egoizmą: „Jau beveik 30 metų, kai neturiu mamos... Ji išėjo tada, kai aš buvau egoizmo viršūnėje. Kai buvau mergaitė, kuriai turėjo tarnauti visas pasaulis, o mama – juo labiau! Puikiai atsimenu savo elgesį, kai ji mirė. Aš siutau ir pykau! Kaip ji galėjo mane palikti, kai aš tik pradedu gyventi, kai jos man labiausiai reikia?! Praėjo daug metų, teko išgyventi daug artimų žmonių mirčių. Keistų, liūdnų, skaudžių... Ir visada tie žmonės kažkodėl išeidavo, mano nuomone, ne laiku. Šiandien esu protingesnė, bet egoizmas išliko. Man ne tiek gaila išėjusiojo, kiek savęs be to žmogaus...“

Tikras atvejis

Įkaušęs žmogelis naktį užklydo į kapines ir įkrito į iškastą duobę.

Niekaip jam nepavyko išlipti. Kai šaukėsi pagalbos, prie duobės priėjo taip pat įkaušęs kapinių sargas.

– Na, ko čia dabar šauki?

– Blogai, baisu, šalta!

– Ir kaip tau nebus šalta, juk visas žemes nusispardei.

Linksmieji tirščiai

Numirė žmogelis. Pakliuvo jis pas angelus, nuvedė jie jį pro vartus į didelę salę, sakydami, kad jis paklius į rojų. O ten – katilai su derva, ugnis visur, keptuvėse aukos čirška, vien riksmai, klyksmai. Žmogelis sutrikęs:

– Angeliukai, mielieji, taigi sakėte, kad čia bus rojus, o čia tikriausias pragaras!

– O tu apsižvalgyk atidžiau, – paprašė jo angelai.

Žmogelis apsižvalgęs mato: viename katile verda viršininkas, kitame – uošvė. Šalia dviejose keptuvėse kepa kelių policininkas ir girtuoklis kaimynas.

– Ufff... Iš tiesų tikras rojus... – išlemeno žmogus.

Česka (397 719; mes, gyvieji, norime gyventi amžinai. Kol kas mums sekasi...)